Skip to content

Ne pelnas svarbiausia…

Jonas BALTAKIS

Penktadienį šalia Ignalinos autobusų stoties esančio pastato (buvusio „Debesėlio“ alubario) buvo nemenkas sujudimas. Ir esant už kelių dešimčių metrų nuo jo nosys gaudė malonius laužo kvapus. Lauke prie minėto pastato išties degė laužas, ant kurio, tarsi paežerėje, katile virė žuvienė. Mindžikavo smalsuoliai, kuriems aiškinti, kas čia vyksta, nereikėjo. Reklaminis užrašas skelbė, kad čia duris atvėrė kavinė-baras „Srovena“. Ties žuvienės katilu virimo magija užsiėmė taip pat bemaž visiems pažįstamas, virėjo apdarais apsirėdęs verslininkas Valdas Gaidelis, kurio valdos iki šiol buvo vien Ginučiuose. Kavinės atidarymo proga visi atėjusieji žuvienę per barzdas varvino nemokamai…

Kavinės viduje – šviežia, erdvu ir jauku. Nesistumdydami vienu metu čia gali pramogauti iki 30-ies lankytojų, nors, pasak šeimininko Valdo, kokios vakaronės metu galima susodinti iki 40-ies. Ant sienos pakabintas televizorius, kuriame įjungtas muzikinis kanalas patalpą užliejo pramoginėmis melodijomis.

Kad kavinės mieste trūksta, turbūt niekas nesiginčys. Ypač tokios, kur galima nebrangiai papietauti. „Srovena“ šią spragą, atrodo, vykusiai užpildys. Kasdien čia siūlomi pilnaverčiai dienos pietūs, kurių kaina tik (išties tik) 9.99 Lt. Antrieji patiekalai – cepelinai, įvairiausi įdaryti blynai, mėsos patiekalai. Tačiau šios kavinės vinis, idėja – kitur.

– Pinigai, pelnas, žinoma, ne paskutinėje vietoje. Įdėtos investicijos turi atsipirkti, tai bet kokio verslo pamatas. Tačiau šiuo atveju man labai svarbi kita idėja – Rytų Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo pristatymas. Esu keliolika metų rinkęs žinias apie senąjį mūsų krašto paveldą – žuvienę ir rūkytą žuvį. Perskaitęs kelių bibliotekų literatūrą, išklausęs kelias dešimtis senų žmonių, atsimenančių senąsias mūsų tradicijas, visas šias žinias ir noriu perduoti tiems, su kuriais gyvenu, susitinku, bendrauju. Šioje kavinėje bus du patiekalai iš senojo tradicinio paveldo – tai žuvienė ir rūkyta žuvis.

Žuvienę verdu tokią, kokią mūsų protėviai virė prieš du, tris šimtus metų ir seniau. Joje nerasite bulvių, nes jos mūsų krašte atsirado daug vėliau ir į žuvienę nedėtos. Bulvės dar keičia spalvą ir skonį, tad virtos bulvės prie žuvienės patiekiamos atskirai. Geriausia žuvis žuvienei – lynas arba karpis. Vanduo – tik iš Ginučių, vietinis netinka. Gaila, nėra galimybių kavinėje pristatyti parengtą edukacinę programą, kurią išklauso žuvienės ragautojai Ginučiuose.

Mūsų rūkomos žuvies procesu stebisi net Klaipėdos, Pamario žmonės ir specialiai atvažiuoja jos pirkti pas mus. Anie kaip žuvį rūko? Išskrodžia, padaro išklotinę ir ant grotelių. Bet tokia žuvis netinka ant stalo padėti, o ir skonis ne tas. Mes rūkome išskrostą, bet visą, kuri ant bet kurio stalo padėjus – puošmena. Klaipėdiečiai stebisi, kaip aš vienas kiekvienai žuviai tiek mazgų surišu, kad ją rūkykloje pakabinčiau. Šį mūsų šį paveldą pripažino vokiečiai, lenkai, latviai, rusai, net airiai. Neįtikom skandinavams, – pasakojo V. Gaidelis.

Rūkytos žuvies kavinėje visada galima nusipirkti, o žuvienė tikrai visada bus penktadieniais (geras kaušas – 6 Lt) ir gal dar kokią dieną. Bus matyt, kokią ji turės paklausą. Vasaros sezono metu – gal ir dažniau. Ji bus verdama tik lauke ant laužo. Virtuvėje virta – surogatas, netikras produktas.

Kavinėje patiekalų, gėrimų – didžiulis pasirinkimas (net gira sava, naminė gaminama). Viskas, išskyrus vienintelį patiekalą – čeburekus, gaminama pačių kavinės virėjų. Yra ir egzotikos – totoriškas bifšteksas iš… žalios mėsos. Kertu lažybų, kad tas, kuris šio patiekalo nevalgė, pirma, nežinos, kaip ir su kuo jį valgyti (todėl kiekvienas jį užsisakęs bus pamokytas), antra, nors čia ir skonio dalykas, bet liks patenkintas. Siūlau pamėginti. Šio bifštekso kaina – 15 Lt.

– Per pietus ar pavakary suvalgiusiam šį bifšteksą, vakarienės nereikės. Gausi visą gamą mikroelementų, mineralų, vitaminų, nepriaugsi nė gramo riebalų ir būsi stiprus. Viduramžiais totorių kariai panašiai valgė prieš mūšį, kai reikėdavo jėgų pamojuoti 20 kg sveriančiu kalaviju, – sako „Srovenos“ šeimininkas.

Dar viena pastaba tiems, kurie mano, kad valgyti žalią mėsą – nepriimtina. Jei nežinančiam paduosi paruoštą šį patiekalą ir paprašysi jo pasakyti – kas tai, paragavus niekam nešaus į galvą sakyti, kad valgo būtent žalią mėsą. Pagaliau japoniškus sušius – sumuštinius su žalia žuvimi – juk jau valgome.

Žiemą, kai turizmo sezonas apmiršta, snaudžia, ši kavinė V. Gaidelio verslui Ginučiuose – tikra atsvara. O vasarą – pajamų priedas prie jau turimo verslo. Turi licenciją dirbti visą parą, bet naktį nedirbs (darbo dienomis „Srovena“ atidaryta nuo 9 iki 19–20 val., poilsio dienomis dirbs ilgiau). Tačiau svarbiausia – nuo šiol bus kur nebrangiai užkąsti, pabūti malonioje aplinkoje. Pasak šeimininko, į kavinę nebus įleidžiami aiškiai girti, nešvariai apsirengę klientai („bomžai“), kad čia visiems būtų jauku ir gera praleisti laiką, pavalgyti.

Autoriaus nuotr.

Čia verdama žuvienė tokia, kokią mūsų senoliai virė dar prieš kelis šimtus metų. Ir tik lauke, ant laužo Šiandien dirbame mes: Daiva, Inga ir Valdas „Srovenoje“ – erdvu, švaru, jauku „Prašau užeiti, žuvienę jau nešu“, – sako šeimininkas Valdas Gaidelis.

 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *