Užmiršusiems ar apie tai negirdėjusiems pasakysiu: gyveno kadaise toks Pavlikas Morozovas. Jis įskundė savo tėvą, kad šis užsiima kontrrevoliucine veikla, už ką šis buvo nuteistas 10 metų lagerio. Paskui įskundė kaimyną, kad šis vogė iš valstybės grūdus (kitaip sakant, slėpė – tais laikas bolševikai atėminėjo iš valstiečių grūdus, nepalikdami jų net sėklai), o po to – ir savo senelį.

Kai P. Morozovas neaiškiomis aplinkybėmis buvo rastas miške papjautas, jo nužudymu apkaltinti senelis, dėdė ir tuo metu lageryje buvęs tėvas buvo sušaudyti. Sovietinės valdžios Pavlikas buvo garbinamas kaip tikras pionierius, o žmonių smerkiamas, kaip skundikas, pražudęs savo tėvą ir kitus gimines.

Ar turėsime Lietuvoje savų pavlikų morozovų – skundikų, pasirengusių apskųsti savo tėvą ir motiną?

Tai, kas pastaruoju metu dedasi Lietuvoje, neleidžia abejoti, kad taip ir bus. Kažkokie vaikų teisių gynėjai stumia įstatymą, pagal kurį vaikai, pasiskundę, kad namuose yra fiziškai ir psichologiškai skriaudžiami, bus paimami iš tėvų ir perduodami auklėti „kitiems“.

Fiziškas skriaudimas – tai reiškia, kad ant galvos lipančiam vaikeliui jau ir per minkštą vietą nebus galima užduoti. Turėsime dar daugiau „hiperaktyvių“ vaikų, paauglių, užaugančių banditais.

Psichologinis smurtas – čia kai vaikas varu verčiamas daryti tai, ko nenori. Sakysim, ruošti pamokas ar tvarkytis namuose tuo metu, kai vaikeliui norisi pabėgioti ar tarpuvartėje parūkyti. Ne, nemušant, tik liepiant ir barant – psichologiškai terorizuojant.

Viso to – ar pliaukštelėjimo, ar pabarimo – neapsikentęs vaikas galės pasiskųsti atitinkamoms valstybinėms institucijoms, ir tada jis galės būti paimtas iš tėvų ir atiduotas svetimiems.

Kas spręs – paimti vaiką iš tėvų ar ne?

Pirmiausia, aišku, tai priklausys nuo kažkokios kontroliuojančios institucijos. Taigi, tėveliai, jei nenorėsite prarasti vaiko, ruoškitės plačiai praverti pinigines. Pamylėsite kokiems nors teisių gynėjams atstovaujantį kontrolierių – atgausite vaiką.

O jeigu tai bus perduota teismui – teks mokėti advokatui ir, kas gali paneigti, kad nemokėsite dar kai kam. Tada atgausite jus įskundusį vaiką. Tik, manyčiau, prieš tai gerai pagalvoję, ar jums tokio reikia.

Panaši tvarka jau yra kai kuriose „demokratiškose valstybėse. Pavyzdžiui, Norvegijoje, kur vaikas gali būti paimtas, jeigu kaimynai jus paskųs, kad vaiko neprižiūrite.

O kam bus atiduotas „blogai prižiūrėtas“ vaikas? Toje pačioje Norvegijoje maždaug prieš metus buvo nuspręsta iš rusės šeimos paimtą dukrelę perduoti auklėti lesbiečių šeimai.

Vargu pas mus atsiras daug žmonių, norinčių įsivaikinti tėvus skundžiančius vaikus. Vadinasi, tokius vaikus galės priimti vaikų namai. Ir, žinoma, homoseksualų šeimos. Berniukai keliaus pas gėjus, mergaitės – pas lesbietes. Vaikučiai bus mylimi ir gerai auklėjami.

Beje, ar daug girdėjote apie tą įvykį Norvegijoje? Vargu, nes pas mus apie tai „kažkodėl“ beveik nerašė. O juk dėl to kilo tarptautinis skandalas, Rusija surašė Norvegijai notą, ir galų gale, visai neseniai, mergaitė buvo atiduota motinai, ir ši nedelsdama spruko iš šios „demokratiškos šalies“ namo.

Kodėl pas mus tai buvo nutylima – irgi aišku. Kad blogai yra atiduoti mergaitę auklėti lesbietėms – jau „negražu“ rašyti. Kad gerai – dar „negražu“. Kol kas, žinoma, kol kas.

O kai tėvus įskundusių vaikų atėmimas bus įteisintas ir vaikų namai persipildys, beliks viena išeitis: leisti tokius vaikus įsivaikinti homoseksualų šeimoms. Ar ne šito galų gale siekia žmogaus teisių gynėjai? Ir, kaip manote, kas juos išlaiko?