Skip to content

Gyvenimas šokio žingsneliu

MI informacija

Kiekviena vasara abiturientus palydi naujo gyvenimo link, tačiau kitaip nei visada, šiais metais vykusioje abiturientų išleistuvių šventėje didelį įspūdį paliko sportinių šokių kolektyvo „Mamba“ narių ir vadovės Neringos Kirkilienės atsisveikinimas su ilgamete šokių partnere Donata Šimkūnaite. Ši vasara merginą išlydėjo svajonės išsipildymo link. Svajonės, kurios vizijomis po pirmųjų studijų mėnesių dalinasi Donata ir su džiaugsmu prisimena šokių vadovė Neringa.

– Kada pradėjai šokti? Kas paskatino?

– Kaip sakė mama, šokti pradėjau maždaug devynerių mėnesių, kai tik pradėjau vaikščioti. Yra nufilmuota, kaip vos pastovėdama ant kojų, pagal muziką bandau šokti. Sportiniai šokiai mano gyvenime atsirado tuomet, kai buvau antroje klasėje. Pamenu tik tiek, kad į klasę atėjo Neringa Kirkilienė ir pranešė, jog visi norintys šokti yra kviečiami į sportinių šokių būrelį. Po šio Neringos pasiūlymo namuose pakalbėjau su mama ir kartu nusprendėme, jog galiu pabandyti. Viskas buvo labai seniai, todėl net nepamenu ar prieš tai domėjausi šokiais.

– Ar jau nuo vaikystės norėjai tapti šokėja, ar tas noras atsirado vėliau?

– Pradžioje, kai tik pradėjau šokti, net nepagalvojau, jog norėsiu savo ateitį sieti su šokiais. Tik po poros metų supratau, kad be šokių negalėsiu gyventi.

– Šokai ne viename kolektyve, kaip užteko viskam laiko? Ar repeticijos netrukdė mokslams? Kaip sekėsi mokykloje?

– Taip. Šokau tautinių šokių kolektyve, lankiau Muzikos mokyklą, grojau smuiku, žaidžiau tinklinį, krepšinį, futbolą, taip pat padėdavau ruošti įvairius mokyklos renginius bei dalyvaudavau juose. Veiklos turėjau daug, tačiau viską mečiau dėl šokių. Dabar suprantu, kad tuomet daug labiau viską suspėdavau. Visi žinome: kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau padarai, tad ir mokslams laiko užteko. Kai liko tik šokiai, iš pat pradžių negalėjau priprasti, kad turiu daugiau laisvo laiko, bet tuomet ir šokdavau daugiau, todėl viskas grįžo į senas vėžes. Žinoma, po repeticijų į namus grįždavau pavargusi, alkana, būdavo dienų, jog išėjusi ryte į mokyklą, grįždavau tik vėlai vakare. Visada mėgau kažką veikti, nesėdėti vietoje, todėl man tai patiko. Neslėpsiu, jog mokslai truputį nukentėdavo, tačiau tereikdavo pasistengti ir viskas susitvarkydavo. Tik vyresnėse klasėse, kai supratau, jog ir mano studijos bus susijusios su šokiais, daugiausia dėmesio skyriau tiems dalykams, kurių man labiausiai reikės, tad ir mokyklą baigiau visai neblogai.

– Koks šokio stilius tavo mėgstamiausias? Kodėl?

– Sunkus klausimas. Niekada apie tai negalvojau, nes mėgstu šokti viską: sportinius ir tautinius šokius, taip pat savaitgaliais ir klube pašokti, nesu išranki muzikai, todėl ir šokti noriu išbandyti kuo daugiau šokio stilių. Na, o kadangi daugiausia šoku sportinius šokius, tai iš jų galbūt labiausiai patinka rumba ir lėtas valsas. Kodėl? Tikriausiai pagrindinė priežastis yra mano charakteris: šiek tiek esu pesimistė, dažnai svajoju, mėgstu „gražią“ muziką, kuri yra rami, nuteikianti svajoti, o kartais ir paliūdėti. Dienomis, kai nuotaika būna perdėtai gera, mėgstu klausyti muziką, priverčiančią šypsotis ir šokti šokius, kuriems reikia daug energijos.

– Ar dalyvaudavai šokių konkursuose? Kaip sekėsi?

– Konkursuose dalyvavau labai mažai, tik tuomet, kai pradėjau šokti. Tuomet konkursuose laimėtojais tapdavome visi, būdavome apdovanojami medaliais ir laimingi grįždavome į namus. Vėliau taip pat bandžiau dalyvauti konkursuose, bet tai truko neilgai, nes vis atsirasdavo įvairių nesklandumų. Na, o vienas didžiausių mano pasiekimų buvo Slovakijoje vykusiame šokių konkurse užimta 6 vieta iš 18.

– Ne tik repetuodavai pati, bet ir vesdavai repeticijas kitiems.

– Taip. Tiesą pasakius, nuo pat mažens galvojau, jog užaugusi būsiu mokytoja, todėl po ilgų metų darbo, kai įgijau mokytojos pasitikėjimą, ji leido man pabandyti būti mokytoja. Kartu su Neringa dalyvaudavau repeticijose darželinukams, mokydavau juos pati, vėliau repeticijas pradėjau vesti vyresniems, o būdama dešimtoje klasėje, pirmą kartą pabandžiau pastatyti valsą dvyliktokams. Pradžioje su vaikais sekėsi gan sunkiai, visi žinome, kokie yra vaikai: jiems nepatinka klausyti vyresnių, jie mėgsta atsikalbinėti, todėl reikėjo stengtis vesti repeticijas taip, kad jiems būtų įdomu, o visas jų dėmesys būtų sutelktas į mane. Jei vaikams kas nors nepatinka, jie gali pradėti verkti, todėl reikėjo žinoti, kaip elgtis tokiose situacijose. Su vyresniaisiais taip pat nebuvo lengva, tai buvo paaugliai, turintys savus principus ir atitinkamus norus, tačiau keisčiausia buvo vadovauti gimnazistams, kurie buvo vyresni už mane. Pradžioje galvodavau: „Kaip, būdama už juos jaunesnė, aš jiems aiškinsiu ką ir kaip daryti?“. Na, bet kaip yra sakoma: „nepabandęs – nesužinosi“, o pabandžiusi pamačiau, kad man visai neblogai sekasi. Vaikus labai myliu, todėl gerai sutardavau su mažesniais. Pastebėjau, kad jie manęs klauso, jei pavargsta – pailsime, o po to toliau tęsiame repeticiją. Su vyresniais bendravau kaip su draugais, todėl visuomet rasdavome bendrą kalbą. Laikui bėgant sekėsi vis labiau, mokyti man labai patiko, todėl supratau, kad tikrai galiu būti mokytoja. Na, o dabar, visi mano mokiniai vadina mane mama (juokiasi).

– Studijuoji Klaipėdos universitete, visgi jis yra kitoje šalies pusėje, ar stojant nebaugino didelis atstumas nuo namų?

– Visi klausdavo to paties. Atstumas man nėra problema, juk vis tiek esu Lietuvoje. Daugiausia svarstydavau kalbėdama su aplinkiniais, kai kiti sakydavo, jog būsiu labai toli nuo namų, kad dažnai negrįšiu ir visų pasiilgsiu. Žinoma, visa tai aš supratau ir pati, tačiau maniau, jog verta pabandyti, juk dėl to nieko neprarasiu. Dabar, praėjus mėnesiui Klaipėdoje, galiu pasakyti, kad tikrai yra šiek tiek sunku. Pradžioje viskas buvo gerai, atrodė smagu, tačiau vėliau, kai savaitgaliais tenka likti vienai beveik visame bendrabutyje, nes visi išvažiuoja į namus, pasidaro liūdnoka. Džiugina tai, jog kambariokės manęs nepamiršta, ne tik neleidžia liūdėti, bet ir naminio maisto atveža. Po mėnesio ir pati neištvėrusi atvažiavau į Ignaliną, dėl kelionės teko paaukoti penktadienio ir pirmadienio paskaitas, tačiau man tai nėra problema.

– Kaip ir kokios paskaitos vyksta?

– Šiuo metu vyksta sportinio klasikinio, lotynų Amerikos, lietuvių tautinio ir klasikinio šokio paskaitos bei šokio kompozicijos, šokio studijos ir mokymo metodikos bei anglų paskaitos. Anglų paskaitų metu mokysimės ne tik šokių, bet ir pačios menų srities terminus. Per kitas paskaitas šokame, kartu mokydamiesi ir teoriją. Paskaita trunka tiek pat, kaip ir visose aukštosiose mokyklose, tačiau įdomu, jog yra išleistos naujos knygos iš kurių mes turime mokytis ir pagal kurias laikysime egzaminus, bet šiuo metu knygas turime kopijuoti. Iš viso yra 10 knygų maždaug po 200 puslapių, be to knygos yra anglų kalba.

– Kokių pomėgių turi be šokių? Galbūt turi kitų hobių?

– Šiuo metu neturiu laiko kitai veiklai ir net nemanau, kad tai pasikeis. Seniau mėgdavau piešti, o piešiniuose vaizduoti šokėjus, taip pat darydavau paveikslėlius iš saldainių dėžučių ar tiesiog užsiimdavau kuo nors netradiciniu, tačiau visuomet likdavau ištikimą menui.

– Galbūt mėgsti keliauti? Kur teko pabuvoti?

– Naujos vietos, nauji žmonės ir naujos pažintys man visada patiko, todėl keliauti tikrai mėgstu. Laisvalaikiu ar per atostogas į užsienį nebuvau išvykusi, na tik su mokyklos mainų programa. Visos mano kelionės buvo su šokių būreliais, buvau: Lenkijoje, Baltarusijoje, Slovakijoje – dalyvavome konkurse, Italijoje – šokome Venecijos karnavale, Švedijoje – plaukdami į Švediją šokome kelte ir Norvegijoje, į kurią plaukėme su tautinių šokių kolektyvu. Žinoma, ne ką smagiau buvo keliauti ir po Lietuvą. Net neišvardinčiau visų miestų ir miestelių, kuriuose šokome, tačiau gerai prisimenu mūsų pirmąjį kolektyvo pasirodymą vykusį Visagine. Taip pat koncertuodavome ir visai mažuose miesteliuose ar kaimeliuose: Šiūlėnuose, Strigailiškyje, kuriuose ir vykdavo patys smagiausi mūsų pasirodymai.

– Apie ką svajoji? Koks didžiausias tavo noras?

– Šiuo metu didžiausia svajonė ir noras yra „įveikti save“: negalvoti apie sunkumus, kurie užklumpa, siekti savo tikslo ir įgyvendinti svajonę, juk neveltui studijuoju norimą specialybę, stengsiuosi naudotis suteikta proga ir pasiimti viską ką tik galėsiu.

– Kokia tavo ateities vizija?

– Nemėgstu planuoti, nes planams neįvykus, apima liūdesys ir savotiškas nusivylimas savimi. Žinoma, minčių ateičiai turiu, norėčiau dirbti šokių mokytoja, tik nenusprendžiu kur, galbūt grįšiu į Ignaliną ar savo laimę radusi, pasiliksiu Klaipėdoje, o galbūt visai kitur mane nuneš pajūrio vėjai.

– Kaip manai, ar sunku siekti savo tikslo, ar sunku įgyvendinti savo svajonę?

– Manau sunku. Žmogus turi labai stengtis ir nepasiduoti. Kartais užtenka vienos niekingos replikos iš aplinkinių ir tu jau nori viską mesti. Dažnai žmonės nori pakenkti kitiems, pavydi kito laimės, sėkmės ir pasiekimų, tačiau siekdamas tikslo, įgyvendindamas savo svajonę, turi pasiryžti daryti viską, kad tau pavyktų. Turi būti emociškai stiprus, žinoma, sunku, jei iš aplinkinių niekas nepalaiko, tačiau turi susikaupti ir stengtis, nes viską darai ne dėl kitų, o dėl savęs paties.

Sportinių šokių kolektyvo vadovė Neringa Kirkilienė, paklausta apie Donatą, negailėjo gerų žodžių ir su malonumu dalinosi prisiminimais: „Kai tik pradėjau dirbti, pranešiau, jog visus norinčius šokti kviečiu į būrelį, tad susirinko grupė vaikų, tarp kurių buvo ir Donata. Jos pirmasis partneris buvo Arnoldas Mikelkevičius, su juo mergina šoko maždaug ketverius metus, tačiau vėliau Arnoldas pradėjo rimtai sportuoti, todėl Donata partnerio nebeturėjo. Tuo metu ji buvo lyg neviltyje, net apie šokių metimą svarstė, bet netrukus atsirado kitas partneris – Dovydas Bučelis. Būtent jų porai pavyko laimėti šeštąją vietą 2007 m. Slovakijoje vykusiame sportinių šokių konkurse. Vėliau poros ir vėl keitėsi, todėl Donatos šokių partneriu tapo Paulius Šakalis, o jam baigus mokyklą, mergina šoko su Aurimu Meškėnu.

Nuo pat pradžių matėsi, jog ji gabi, buvo techniška bei labai iniciatyvi. Jau po dviejų metų būrelio lankymo, kai statydavau šokį, Donata man siūlydavo ką nors pakeisti ar pridėti jame. Ji visuomet buvo pagrindinė šokėja, visada imdavosi iniciatyvos, mokėjo apskaičiuoti žingsnius, jog per atitinkamą taktų skaičių šokėjai turėtų atsidurti tam tikroje scenos vietoje, todėl ir šokius padėjo statyti. Būdama šešiolikos, Donata savarankiškai, be jokios pagalbos pastatė išleistuvių valsą dešimtajai gimnazijos laidai, o 2009 m., kai išėjau motinystės atostogų, ji mane pavadavo: vesdavo trenažus, repeticijas mažesniems, dirbdavo su „Mamba“ kolektyvu.

Taip pat Donata yra labai linksma, ji visuomet prisigalvoja begalę įdomybių: Anykščiuose vykusioje stovykloje savo partneriui Pauliui pripynė juokingų kasyčių, žygiuose prisigalvodavo įvairių žaidimų, per įvairias šventes, rengdavo staigmenas.

Iš viso su mergina teko dirbti vienuolika metų, per kuriuos man labiausiai įsiminė jos veržlumas ir užsispyrimas, ji tikrai turi sugebėjimų ir tą gyslelę kurti bei viską derinti su muzika“.

Kiekvienas žmogus turi savų svajonių, kurias siekia įgyvendinti, todėl Donatos istorija gali būti pavyzdys, jog viskas yra pasiekiama, dirbant ir įdedant daug pastangų. Taip pat, šokėja sakė, jog visuomet vadovaujasi dr. Irene Kassorla žodžiais: „Nenuvertinkite savęs lygindamiesi su milžinais ar dar kuo nors. Verčiau pasinaudokite jais kaip pavyzdžiu, o tuomet imkitės to, ką galite nuveikti savo gyvenime ir visiškai tam atsidėkite“.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje