Nors mokslo metai greit pervirs į antrąją pusę, dar vis niekaip nenusistovi mokinių pavėžėjimo tvarka. Tik atsakingieji valdininkai sudėlioja dėlionę pagal galiojančius įstatymus, žiūrėk, vėl kas nors ima priešintis ir stumia burlaivį prieš vėją. Ir nors tu ką.
Jau keli mėnesiai nuo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Reginos Lisauskienės darbo stalo nė minutėlei nenuimamas rajono žemėlapis su mokinių pavėžėjimo maršrutais. Įvairiomis spalvomis išmarginti visi keliai, keliukai ir net bekelės – flomasteriais pažymėti atstumai iki mokinukų namų. Ir vis atsiranda mokinių tėvelių, kuriems netinka nė viena iki šiol pasiūlyta tvarka. Keletas tėvelių kreipėsi į redakciją dėl to, kad jų vaikai tamsiu paros metu 2 ar daugiau kilometrų per miškus turi eiti pėsti iki pagrindinio kelio, kuriuo važiuoja „geltonasis“ autobusiukas. Turbūt ne vienam tėvui baisu, o ką jau kalbėt apie pirmokėlį, tamsiai mišku šlepsintį, kai, pasak medžiotojų, vilkų mūsų kraštuose dabar jau tiek, kad baigia sunaikinti stirnų populiaciją. Žinoma, tokių vaikučių vienetai, bet ar nebūtų teisinga ir kitų vaikų atžvilgiu, kad tėvai patys pasirūpintų, kaip tą vaiką palydėti ar pavėžėti iki pagrindinio kelio. Tėvai, priimdami sprendimą apsigyventi gerokai nutolusiame vienkiemyje ir auginti ten savo atžalas, turėjo apgalvoti ir vaiko keliavimo į mokyklą galimybes. Juk už savo sprendimus turime atsakyti patys, o ne tikėtis, kad valdžia kitų vaikų sąskaita rūpinsis kažkuriuo vienu. Ir vis dėlto, nė vienas mūsų rajono mokinukas nepaliekamas beviltiškoje situacijoje.
Mokinukų pavėžėjimo klausimais kalbėjomės su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja R. Lisauskiene. „Sudarinėdami mokinių pavėžėjimo maršrutus, mokyklų vadovai pirmiausia vadovaujasi įstatymu, kuris skelbia, jog mokinį pavėžėti būtina, jei atstumas jam eiti pėsčiomis yra didesnis nei 3 km. Koreguodami pavėžėjimo tvarką, mes įstatymui nenusižengėme. Tokį sprendimą priėmėme dėl kelių priežasčių. Rajone beveik kiekvienam maršrute susidaro po kelias „uodegas“, tai yra, nukrypimus nuo pagrindinio kelio nuo 0,5 iki 3,5 km, kurie dažniausiai tėra pritaikyti važiuoti arkliukui, o ne autobusui su vaikais. Norint užsukti į kiekvieno vaiko kiemą, kaip kad pageidauja tėveliai, pirmiausia būtų sugaišta labai daug laiko, ir pirmiesiems maršruto vaikams nežinia kada reiktų pradėt ruoštis į mokyklą, antra – per metus dėl „uodegėlių“ susidaro tūkstančiai kilometrų, o autobusai, kaip žinia, važiuoja ne vandeniu. Kažkodėl nė vienas tėvelis nepagalvojo, jog jo vaikas, perdien žaisdamas, dešimtis kilometrų nubėga ir tai yra puiku, nes buvimas gryname ore – vienareikšmiškai gerina vaiko sveikatą, stiprina atsparumą ligoms ir pan., tad 1 ar 2 kilometrai pėsčiomis, dėl saugumo kartu einant ir tėveliams, tikrai nepakenks vaikui. Nenorėčiau tikėti, kad tėvams gyvulių priežiūra yra svarbiau už vaiką ir jie negali suderinti šių dalykų. Vis dėlto, išimčių yra ir čia. Jei atsitinka taip, jog vaikas turi kažkokių rimtų sveikatos sutrikimų dėl judėjimo ir panašiai (tik ne peršalimas ar sloga), iš savo šeimos gydytojo pristato pažymą mokyklos vadovui ir tada bus individualiai sprendžiamos to vaiko pavėžėjimo galimybės. Tėveliams reiktų įsisąmoninti ir tai, jog „geltonasis“ autobusas taip pat „vadovaujasi“ įstatymais. Jo vairuotojas negali važiuoti bet kur, nes yra tam tikri nurodymai ir reikalavimai keliui. Kita vertus, kas bus jei bekele važiuodamas mokinių autobusas kur įklimps, ar nuslys nuo kelio, dėl ko nukentėtų kuris nors vaikas. Kas atsakys? Nenoriu net pagalvoti apie tokius dalykus. Būkime protingi ir kiekvienas įvertinkime savo ir savo vaiko galimybes, nepulkime į paniką be priežasties, o pasistenkime kiekviename pasikeitime įžvelgti ir pozityvių dalykų. Esant rimtai bėdai – nei aš, nei mokyklos bendruomenė tikrai nepaliks jūsų bėdoje“, – teigė R. Lisauskienė.
P. S. Pastaruoju metu dėl vaikų pavėžėjimo gavome skundų ir net atvirą laišką seniūnui iš Ceikinių sen. Mama iš Šileikiškės kaimo skundėsi, kad jos mažametei dukrai tamsiai per mišką iki autobuso reikia eiti tris kilometrus. Atvirame laiške seniūnui Juozui Veličkai žmonės reiškia daug priekaištų (dėl per miestelį tekančios kanalizacijos, dėl prie kapinių nuolat deginamų šiukšlių ir kt.). Taip pat ir dėl vaikų pavėžėjimo. Laiško autorių teigimu, seniūnijoje buvo palikti du „uodegose“ gyvenantys vaikai. Žmones papiktino tai, kad seniūnas jiems aiškino, jog į tas „uodegas“ užsukti neva trūksta dagalų, kuriuos reikia taupyti. Toliau rašoma: „Nevežioti vaikų į Ignalinos mokyklą nutarta todėl, kad trūksta lėšų kurui. Gerbiamas seniūne, į darbą ir išeiginėm dienom važinėkite savo transportu, o ne valdišku, tai ir kurui užteks, sutaupysim lėšų vaikams pavežti“.
Iš viso rajone tose „uodegose“ gyvena 15 vaikų.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!