Valdžia, naiviu žmonių supratimu, yra jiems tarnaujanti institucija, paklūstanti tiems patiems įstatymams, kurie taikomi visiems žmonėms. Ar ta įstatymus kurianti valdžia nesusikuria jų taip, kad jie būtų palankūs jai, valdžiai, – tai jau kitas klausimas. Bet šiaip įstatymai valdžiai galioja. Juk ne kartą esame matę per televiziją, kaip vienas ar kitas valdžios vyras su antrankiais išvedamas iš jo darbo vietos.

Tiesa, kai tas valdžios vyras, kai jam mesti (šiais laikais pamėgtas žodelis) įtarimai – dar vienas štampas – subliūkšta, grįžta į darbą ir namo, paprastai nepamatome. Tai „neteleviziška“.

O kiek Seime buvo visokiausių mėginimų panaikinti vieno ar kito nario teisinę neliečiamybę, kitaip tariant, perduoti jį į teisingumo rankas? Net gali susidaryti įspūdis, kad Seimas daugiau nieko neveikia, tik svarsto, atiduoti saviškį teisėsaugai ar ne.

Bet vis dėlto yra viena valdžia, pasivadinusi ketvirtąja, kurios niekas nerinko ir kuri niekam neatsakinga – nebent tiems, kuri jai atlyginimą moka. Taip pat ji nenori atsakyti ir pagal įstatymus.

Trumpai: slaptą Saugumo departamento pažymą paviešino BNS agentūra. Kilo įtarimas, kad šią informaciją žurnalistams perdavė Seimo kanceliarijos darbuotojai. Buvo apklausti ne tik šie darbuotojai, bet ir galimai su jais bendravę žurnalistai.

Atrodytų, žurnalistų bendruomenė turėtų sveikinti teisėsaugos mėginimus išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą – paviešino valstybės paslaptį.

Šiaip jau valstybės paslaptis yra tai, ko paviešinimas daro žalą valstybės saugumui. Ir mėginimai aiškinti, kad ši paslaptis nebuvusi tokia svarbi, yra tiesiog spekuliacija. Ne žurnalistams tai spręsti, o teismui.

Bet pas mus teisingumas – tai, kas neliečia žurnalistų. Ar ne todėl Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius paskubėjo pareikšti, kad teisėsaugos veiksmai prieš žurnalistus komplikuoja žodžio teisės laisvę Lietuvoje. 

Sujudo ir politikai. Jau, pasirodo, ne tik žurnalistų negalima liesti, bet ir Seimo darbuotojų – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė mano, kad STT veiksmai nukreipti prieš Seimą. O žurnalistai pasipiktino, kad jiems nebuvo pareikšti įtarimai ir jie negalėjo pasirengti. Kam pasirengti, kokie įtarimai – ar jaučiama, kad yra kuo įtarti?

Tiesa, Generalinė prokuratūra paskelbė, kad teisėsaugos veiksmai teisėti, o teismas įpareigojo BNS atskleisti informacijos šaltinį. BNS tai daryti kategoriškai atsisako. Lietuvoje nenumatytos sankcijos žurnalistams, jeigu jie nevykdo teismo sprendimo. Vadinasi, gyvename tikrai teisinėje demokratiškoje valstybėje, o kitaip manančią prokuratūrą reikia išvaikyti.

O politikai apie šitokią demokratiją nieko nežino? Jie tyli, nes bijo. Štai vienas politikas buvo šmeižiamas tęstiniuose, keliuose vieno laikraščio numeriuose spausdintuose straipsniuose. Teismas įpareigojo laikraštį paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją – laikraštis išspausdino paneigimą. Kiek žmonių prisimena tuos straipsnius – ir kas skaitė paneigimą?

Baudžiamajame kodekse yra straipsniai, numatantys vienerių metų laisvės atėmimo bausmę už įžeidimą ir dviejų metų – už šmeižtą. VU Komunikacijos fakulteto žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis juos pavadino „gėdingu straipsnių duetu“, prie kurio prideda bausmę už neteisėtą informacijos, kuri yra valstybės paslaptis, turėjimą. Štai taip mokomi žurnalistai: negerai yra bausti už įžeidinėjimus, šmeižimą, valstybės paslapties viešinimą, nes visa tai vadinama žodžio laisve.

Didžiojoje Britanijoje žurnalistai teisiami, kai moka už informaciją. Ar dar ir ne todėl šį kartą toks triukšmas kilo – ar nebuvo valstybės paslaptis pirkta ir parduota?

Žurnalistai savo visus protestus aiškina dar ir noru neatskleisti informatorių – girdi, kas paskui su jais „dalinsis“ ta informacija. Na, o kadangi Konstitucinis teismas nusprendė, kad toks noras prieštarauja Konstitucijai, greitai sulauksime pasiūlymo keisti ją.

Šventa žurnalistikos karvė reikalauja palikti jai teisę nebaudžiamai dergti ant galvos. Ir nemėginkite ieškoti rykštės gyvuliui nuvaryti.