Girdėjau – o tai visai nebloga žinia – kad kai prasideda žiema, neretas Lietuvos gyventojas pradeda su pavydu žvilgčioti į Ignaliną. Ypač jeigu jis gyvena daugiabutyje ir moka už šildymą nemažus pinigus, o Ignalinoje tie iš kišenės išskrendantys pinigai esantys gerokai mažesni. Ir girdėjau, kad tai tiesa.

Anksčiau Ignalina garsėjo tuo, kad jos šilumos ūkyje buvo naudojama tik vietinė biomasė. Tiesa, tam, kuris šilumą vartoja, nei šilta, nei šalta nuo to, kuo jis šildomas. Žinoma, gražu, kai šilumos kaina nuo dujų ar kito iš svetur atvežto kuro nepriklauso, o kadangi miškų Ignalinoje daug, tai ir medienos atliekų pakankamai susidaro, kuro netrūksta. Bet svarbiau – kaina, o ji mažesnė.

Ir anksčiau šiluma Ignalinoje kainavo vos ne mažiausiai Lietuvoje. Dabar dar po Lietuvą pasklido labai teisinga žinia, kad Ignalina pirmauja daugiabučių renovacijoje. Rajono valdžia teigia, kad jau kitąmet bus baigta renovuoti aštuoniasdešimt procentų namų. Taigi, būtų galima sakyti, kad absoliuti dauguma daugiabučių gyventojų greitai gyvens šilčiau.

Tiesa, šiose gražiose istorijose yra vienas nemalonus dalykas. Skaičiau, kad jeigu 20 nuošimčių namo gyventojų yra įsiskolinę už šilumą, namas nerenovuojamas. Vadinasi, likusieji aštuoniasdešimt procentų tampa absoliučios mažumos įkaitais ir priversti šalti? Kokią jie išeitį turi – sumokėti už apsileidėlius ar ieškotis normalaus namo, be socialiai remtinų įnamių?

Na, bet apskritai šiluma – geroji pusė. Taip, ta pusė labai gera, bet kita pusė kai kam visai negera. Tiesa, nuo vietinės valdžios tai visai – ar beveik visai – nepriklauso. Ta bėda ne tik Ignaliną, bet ir visus kitus didesnius ir mažesnius Lietuvos miestus kamuoja. Ką čia miestus – kaimai tai jau visiškai užmiršti.

Taigi, daugiabučiai renovuojami, valstybė jų gyventojams dalį išlaidų padengia, bet man neteko girdėti, kad taip būtų rūpinamasi individualių namų gyventojais. Juk visi jie vienodi savininkai, žiūrėk, kitas daugiabutyje būstą didesnio ploto turi, negu individualaus namo plotas. Tačiau nuolat kalbama tik apie miestų daugiabučių renovaciją.

O kas daroma, kad šilta būtų trobelėse gyvenantiems kaimiečiams? Ogi nieko. Na, kadangi visi puikiai žinome, kad kaimuose daugiausia beliko vieni pensininkai, tai gal todėl valdžiai šiluma kaimuose ir nerūpi. Gal valdžia mano, kad anksčiau ar vėliai senukai išmirs, ir problemos nebeliks.

Tačiau pažiūrėkime, kiek individualių namų yra miestuose ir miesteliuose. Ir tokiame didmiestyje kaip Vilnius jų jau pilni pakraščiai. Tie vadinamieji alytnamiai taigi buvo kiauri kaip rėtis. Tiesa, dabar namai, teigiama, šiltesni statomi, bet dėl to galima būtų suabejoti: oi, kiek jau yra nusiskundimų tų, kurie pirko per pastarąjį dešimtmetį statytus namus: medžiagos pačios prasčiausios, statyta irgi atžagariomis rankomis…

Bet pažiūrėkime į miestelius, kad ir tokius, kaip Ignalina, ir mažesnius, kuriuose daugiabučių gyventojai tikrai nesudaro daugumos. Bet kažkodėl daugiabučio gyventojas yra valstybės mylimas ir remiamas, o kaime seną trobelę turintis žmogus niekam nerūpi.

Gal taip yra todėl, kad renovuoti kokių penkiasdešimties kvadratų trobelę kainuotų gerokai daugiau, gal net kelis kartus, negu tokio pat ploto butą daugiabutyje. Tai viena priežastis – valstybei vargšai kainuoja per brangiai.

O iš šios priežasties išplaukia kita: pinigų reikia daug, o garbės – šnipštas. Kokia vyriausybė galėtų pasigirti renovavusi kaimo bobutės lūšną? Beje, ir kaip apskaičiuosi, kiek čia šilumos, tai yra, malkų, susitaupo, juk dėl jų valdžiai galvos neskauda.

Na, ir dar rinkėjų daugiabučiuose gyvena kur kas daugiau, todėl už mažesnius pinigus daugiau jų galima pamaloninti. O kitiems belieka laukti: gal kada nors, kai valstybė bus turtingesnė…