Algirdas CICĖNAS

1944-11-08 – 3013-11-15

Pirmadienį į amžinąjį poilsį Ignalinos kapinėse palydėtas Algirdas Cicėnas. Lietuvos „Žalgirio“ sporto draugijos, Lietuvos biatlono federacijos vadovai, gausus žiemos sporto veteranų būrys iš įvairių miestų ir rajonų, rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Mačys, KSC atstovai, taip pat iš JAV atvykęs olimpinis čempionas Algimantas Šalna su šeima su giliu liūdesiu atsisveikino su Lietuvoje ir rajone gerai žinoma sporto legenda.

Velionis visai neseniai, lapkričio 8 d., pažymėjo savo 69-erių metų gimtadienį, bet pikta liga nelauktai nutraukė šio nepaprastos ištvermės, energijos ir optimizmo nestokojančio žmogaus gyvybę, kuris rajono sporto istorijos puslapiuose paliko ryškiausius pėdsakus. Vargu ar kam nors pavyks pakartoti ar pratęsti Algirdo kelią.

A. Cicėnas, gimęs Seniškio kaime, nuo jaunų dienų, dar besimokydamas buvusioje Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, tarp savo bendraamžių buvo sporto pažiba ir nuolat renkamas geriausiu mokyklos sportininku. Savo fizine ištverme pasižymėjo tarnaudamas ir būtinojoje karinėje tarnyboje, po to besimokydamas Švenčionėlių profesinėje technikos mokykloje, kurią baigęs įgijo elektriko specialybę ir savo savarankišką darbą pradėjo Žemės ūkio technikos susivienijimo gyvulininkystės fermų elektros įrangos tvarkymo skyriuje. Po to dirbo ekskursijų biure ir Dujų ūkio kontoroje, kur vyr. inžinieriumi jau dirbo jo brolis Bronislavas. Čia dirbdamas ir aktyviai sportuodamas slidinėjimo trasose, Algirdas ir brolį įkalbino aktyviai sportuoti, tad po kurio laiko abu broliai tapo slidinėjimo ir biatlono sporto meistrais. Lietuvos rinktinių sudėtyje įvairiose respublikinėse varžybose pelnė daugybę įvairių spalvų medalių ir aukščiausių apdovanojimų. Algirdas nemėgo girtis per daugelį metų pasiektomis pergalėmis, bet tai patvirtina jo namuose sukaupta gausi įvairių apdovanojimų kolekcija, prilygstanti muziejui.

Daug metų bendraujant su velioniu, ne kartą pavyko iš jo sužinoti, kurios pergalės jam buvo labiau įsimintinos ir brangiausios. Pasak jo, sėkmingiausi jo sportinėje karjeroje buvo metai, kai jis jau Atgimimo pradžioje užsivilko Lietuvos savanorio uniformą ir tapo profesionaliu pasieniečiu. Per aštuonerius metus stropiai vykdydamas šias pareigas, kiekvieną laisvą dieną ir valandą, bet kokiu oru, rytais skubėdavo į treniruotes Žiemos sporto centre, kurios jam padėjo siekti aukštų pergalių įvairiose žiemos ir vasaros varžybose. Jis ne kartą prisimindavo savo sėkmingą startą Europos neprofesionalaus sporto žiemos žaidynėse Norvegijoje, kur pelnė sidabro ir bronzos medalius. Labai sėkmingi ir įsimintini jam buvo 2006 m., kai Čekijoje per Europos sporto organizacijų žiemos festivalį savo amžiaus dalyvių grupėje jis greičiausiai įveikė 10 km nuotolį čiuožėjo žingsniu ir 15 km klasikiniu būdu, laimėdamas du aukso medalius. Ir prieš tai jis ne kartą sėkmingai dalyvavo pasaulio slidinėjimo veteranų čempionatuose Vokietijoje, Ispanijoije ir Suomijoje.

Algirdas, prisimindamas savo startus žiemos ir vasaros aukščiausio lygio varžybose, ne kartą yra pažymėjęs, kad jam ilgai atmintyje išliks pirmą kartą Lietuvoje surengtas riedučių žygis iš Vilniaus į Kauną ir atgal, kuriame jis dalyvavo su žymiai jaunesniais dalyviais ne tik iš Ignalinos bet ir Lietuvos. Tą žygį Lietuvoje rekordus fiksuojanti „Factum“ agentūra įregistravo kaip ilgiausią distanciją, daugiau kaip 200 km, įveiktą riedučiais. Po dvejų metų Algirdas drauge su grupe ignaliniečių tą žygį vėl pakartojo.

Buvęs ilgametis Ignalinos pasienio patrulinės tarnybos vadas, į užtarnautą poilsį palydėtas be sporto neišbuvo nė dienos. Jis ne kartą yra pažymėjęs, kad sportas jo gyvenime yra ir liks kaip didžiausias džiaugsmas ir be jo gyventi negalėtų. Tokios nuostatos jis laikėsi ir tuomet, kai sužinojo, kad jį užklupo pikta liga.