Skip to content

Ceikinskų suvejimas pradėtas tylos minute

MI informacija

Po tragedijos Rygoje, Lietuvai ir Latvijai šeštadienį paskelbus trijų dienų gedulą, gedėjo dauguma žmonių, o tomis dienomis šalyje vykę renginiai buvo pakoreguoti ir kur kas santūresni nei planuota. Ir mados kūrėjo Juozo Statkevičiaus pavasario-vasaros aukštosios mados kolekcijos pristatymas, ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, ir penktoji Ceikiniuose organizuojama rajoninė šventė „Ant savo tarmės sparnų“ pradėti tylos minute.

Šventės dalyvius ir svečius renginio sumanytoja ir vedėja Rūta Mudinaitė pirmiausiai pakvietė tylos minute pagerbti tragiškos nelaimės Latvijoje aukas. Iškart po to į sceną žengė jaunieji ceikiniečiai, sava tarme pasekę-suvaidinę pasaką apie dziedulio ir bobulės buitį, nesutarimus ir vėliau išryškėjusią gražią meilę. Šis pasirodymas buvo Rūtos, kaip MRU viešųjų ryšių vadybos studijų programos magistrantės, inicijuota akcija „Jaunimo integracija į lietuvių liaudies kultūrą puoselėjančius renginius“.

Nuoširdžiais plojimais palydėtas jaunimėlis vietą scenoje užleido kaimynėliams iš Mielagėnų. Smagūs nutikimai, širdį virpinančios senovinės dainos ir mielagiansko Kęstučio istorija apie Iciko šepčelą. „Jeigu kų sušvojau, nepykit. Aš gi iš Mielagėnų, man kraujin inaugį“, – prisipažino pasakorius. Kuom jau kuom, o tarmių spalvingumu mielagėniškiai išsiskiria kaip niekas kitas. Čia ir aukštaitis, ir dzūkas, ir žemaitis susikalba. Ir ne tik skambiomis tarmėmis turtingi mielagėniškiai, ko gero tokios vidinės kultūros ir elegancijos, pagardintų subtiliu humoru, kuriomis puikuojasi ponai Mindaugas Milimavičius ir Romutis Akinskas, pavydi ne vieno krašto moterys.

Netrukus scenoje suskambo garsieji „Keiziai“. „Šičia gi mūsų namai, nepraeikit tylėdami“, – kvietė kolektyvo vadovė Milda Dikmonienė. Tiesa, kur kas santūresni ir subtilesni nei visada garsieji muzikantai, bet juk tam ir priežastis buvo.

Tuoj po jų scenoje pasirodė Ceikinių vaikaičiai Judita ir Jaunius. Kanklių muziką pakeitė dzūkiško kraujo ignaliniečio Albino Jakimavičiaus pasakojimas kaip anas „lėkė per Janinos sodų, pasėtų rasodų“.

Kur buvus, kur nebuvus tuoj pat scenoje mindžikavo ir pati pasakorka Janina Tuskenienė, matyt, vydamosi Albiną, lėkusį per jos sodą. Šmaikščias Janinos istorijos keitė „Babutės kuperko“ dainos. Ir nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių į renginį neatvyko du kolektyvai, vis tik gražiai pasibūta, prasmingai diena praleista, o, svarbiausia, ir tikslas – pagerbti gimtąją, motinos ir tėvo kalbą – pasiektas.

Už kiekvieną renginį visada būna kas nors atsakingas. Dažniausiai – renginių organizatorius, tačiau net ir jis neturi galių spręsti visko pats vienas. Rajono renginių organizatoriai nepraveda nei vieno renginio visko nesuderinę su savo darbdaviu – seniūnu, na, o šis savo ruožtu – su savo darbdaviais – administracijos direktoriumi, mero pavaduotoju ar net pačiu meru. Ceikinių šventė taip pat buvo suderinta su seniūnu Juozu Velička, kuris palaiminimą renginiui gavo iš vicemero Henriko Šiaudinio.

Ir visai nesvarbu, ką tu veiki vienu ar kitu metu. Svarbu, ką tu mąstai ir apie ką galvoji tuo metu. Kas iš to, jei tavo akys lies ašaras, kalbėsi graudulingas kalbas, o tavo širdis bus sustingus, šalta ir bejausmė lyg ta uola. Galiausiai pripažinkime ir patys sau, kad mums dar reikia nemažai paaugti, kad suprastume viską, ką išties talentingi ir gabūs žmonės per kūrybą ir meną bando mums pasakyti. Ir nesvarbu, kad žili plaukai, nors ir paslėpti po dažų sluoksniu, jau puošia mūsų galvas, nes ne visada žilumas byloja apie protą ir išmintį.

Dėkoja

Yr sakoma, kad žmogui laimį neša keturlapis dobilas, dvilypis riešutas, trilapė dilgėlė… Nu ė man atrodo, kad ažu viskų žmogų laimingiausį daro gyvai atliekamos lietuvių liaudies dainos, muzika i pasakojimai…

Nuoširdžiai dėkoju visiems laimę į Ceikinius atsigabenusiems šventės „Ant savo tarmės sparnų“ dalyviams. Taip pat ačiū tariu pagalbos ranką ištiesusiam kolektyvui „Babutės kuperkas“, šeimininkei Birutei Maskoliūnienei, fotografei Sandrai Gaidamavičiūtei ir savo nuostabiai Šeimai. Ačiū!

Rūta

Sandros Gaidamavičiūtės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *