Vieni bandydami neatsilikti nuo mados, kiti – išties besirūpindami savo sveikata, stengiasi užmegzti kuo glaudesnį „ryšį“ su gamta. Juk dar per kokį dvidešimtmetį beveik niekas nevertino nei tų vaizdingų miško aikštelių, nei paežerių, nei įvairių gamtos sukurtų gėrybių. Tada niekas per daug galvos nesuko ir apie Medžiukalnio šaltinį (prie Vaišniūnų), kurio vanduo, pasak, legendos, nuo amžių amžinųjų yra stebuklingas.

Šaltinio vandens talpoje – varlytės

Redakciją pasiekė ignaliniečio iš Budrių g. skambutis. Žmogus, pasitaręs su kaimynais, nusprendė kreiptis į MI ir paprašyti surasti žmones, kurie prižiūri Medžiukalnio šaltinį ir jo prieigas. „Jau labai seniai ir mūsų šeima, ir mūsų kaimynai naudoja Medžiukalnio šaltinio vandenį, bet mus neramina tai, jog padarytas šulinio, kuriame kaupiasi vanduo, medinis dangtis jau beveik visai supuvęs, o pro išpuvusius kraštus kaupiasi įvairūs nešvarumai, įlenda gyviai, kurie ten žūsta ir, aišku, genda, tokiu būdu turbūt užteršdami ir vandenį. Iškart net nebūčiau lindęs prie to šulinio, bet pastebėjęs, kad nebeteka pro vamzdelį vanduo, pradengiau tą dangtį. Jame buvo užstrigusi negyva varlė, kuri ir užkimšo vamzdelį. Tada pasiraitojęs rankoves ištraukiau dar apie 20 gyvų ir negyvų varlių. Suprantu, kad gyva varlė yra švarus padaras ir ji tai jau tikrai vandens neužterš, bet vandenyje gendančios varlytės turbūt nėra labai gerai. Gal galėtumėte surasti, kas rūpinasi šio šaltinio priežiūra ir mūsų vardu paprašyti perdaryti naują dangtį“, – prašė ponas Rimantas.

Medžiukalnio šaltinis

Kiek pavažiavus nuo Vaišniūnų link Ginučių ir yra tas Medžiukalnio šaltinis, kurį vietiniai žinojo nuo seno. Jie pasakoja, jog užtekdavę išgerti vieną stiklinę šio šaltinio vandens ir visą dieną nejausdavai nei troškulio, nei alkio. Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojų dėka šaltinio prieigos gražiai sutvarkytos, išklota lauko akmenimis, nuklotas medinis takelis nuo kelio link šaltinio. Šalia yra pavėsinė, stalas, suolai, kur atsisėdus medžių paunksmėje galima atsigaivinti šaltinio vandeniu.

Kalti patys žmonės

„Och, tas šaltinis. Tikras galvos skausmas. Kai beveik niekas apie jį nežinojo, tai ir bėdų nebuvo. Prieš keletą metų, tikėdamiesi padaryti kuo geriau, sutvarkėme visą šaltinio aplinką, o, pasirodo, gavosi kaip visada – blogai. Patys žmonės viską teršia ir gadina. Aplinka nuolat prišiukšlinta, o ir tas šulinys ištisai draskomas. Buvo uždėta spyna, kad niekas nelįstų ir būtų užtikrinta, kad į vidų niekas nepatektų. Patys žmonės išdraskė, išlaužė, nes jie, atvažiavę su didžiulėmis talpomis, tingi stovėti ir laukti, kol ramiai srovele pribėgs vandens. Jie kiša tas talpas į vidų, į patį šulinį, tokiu būdu jį taip pat užteršdami. Žmonės patys nieko netausoja ir nė minutei nemąsto į priekį. Žinoma, mes būtinai kuo skubiau ir vėl sutvarkysime tą dangtį, bet niekas negali garantuoti, kiek ilgai jis ten bus“, – sakė Eminuelis Leškevičius, ANP direktorius.

Autorės nuotr.