Skip to content

Nekalėdiniai vaizdeliai

MI informacija

Ar žinote, ar girdėjote, kad prievarta Lietuvoje – sveikintinas dalykas?

Nesu aš tokios nuomonės, bet manęs niekas neklausia, todėl belieka pripažinti, kad taip yra. Nesvarbu, kad visokių programų prikurta, visokių viešųjų įstaigų pristeigta, kurios su ta prievarta ir smurtu turėtų kovoti.

Programoms, įstaigoms pinigų reikia, o jeigu nebus su kuo kovoti – už ką pinigus mokės? Todėl negana apsimesti, kad smarkiai dirbi. Gali atsirasti gudručių, kurie pasakys: taigi tik apsimetinėjate. Pavyduolių visokių būna, patys žinote. Nepatinka jiems, kad kiti valdiškus, teisingiau, visų mūsų pinigus praėda.

Todėl reikia, kad prievartos būtų, o jeigu jos vis tiek nėra, reikia ją pareklamuoti, gal atsiras. Štai ir matome bei girdime per televiziją, kad geriančiam vairuotojui reikia dėti pliauską. Kitaip tariant, duoti į snukį. Argi tai ne prievarta?

Beje, išgėręs žmogus už tokį prievartinį sugėdinimą gali duoti grąžos. Jeigu žmona šitaip jį bandė sugėdinti – ir žmonai…

O tai jau smurtas šeimoje. Kas tada turės naudos? Teisingai, visokie krizių centrai turės darbo ir galės gauti algas.

Arba paimkime vaizdelį, kai meška persirengęs žmogus iš kito benzopjūklą atima. Ir paskui eina – toks patenkintas, gerą darbą padaręs. Sau, žinoma. Prievarta? Žinoma. Vėl visokioms valdiškoms organizacijoms bus darbo.

Neseniai mes Afrikos vaikus gelbėjome. Girdėjome, kad kasdien jie eina po keliasdešimt kilometrų į mokyklą, nes ten gauna pavalgyti. Ne mokytis eina, o pavalgyti. Na, tiek to, patikėsime. Bet kai girdi – „po keliasdešimt kilometrų“… Tai reiškia – kasdien į vieną pusę ne mažiau kaip dvidešimt kilometrų, kiti gal dar daugiau, ir atgal tiek pat. Alkaniems Afrikos vaikams sukarti per dieną po penkias dešimtis kilometrų… Štai jau ir netikiu. Bet juk yra organizacijų, kurios suaukotus pinigus rinko, reklamą užsakinėjo… Išvadas darykime patys.

Na, o gražus paraginimas remti savus vargšus, nuolat nuskambantis per radiją? Remkite, dalinkitės, aukokite, nes Lietuvoje kas penkta šeima skursta.

O kodėl skursta? Rankų kojų neturi? Tada aišku. Daugiavaikės šeimos maitintojas mirė? Irgi viskas suprantama. Bet tokių šeimų tikrai ne kas penkta.

Juk nemaža, oi, nemaža dalis daugiavaikių šeimų turėtų gyventi geriau už daugelį mūsų, jei kiekvienas tėvelis savo vaikelio išlaikymui alimentus mokėtų, kaip anais negerais laikais būdavo – ar ne ketvirtį atlyginimo? Penki vaikai – suskaičiuokite. Čia jau ne valdiškos pašalpos. Bėda tik, kad neretai tėvai nežinomi…

Apie bedarbius net švenčių proga rašyti nebesinori. Didmiesčiuose jau visokių specialistų trūksta, o mūsų bedarbiai specialybės mokytis nenori, ir į kokį nors Vilnių išvažiuoti nenori – geriau jau Londone kampą nuomosis, bet ne Vilniuje. Tiesą sakant, tiems, kurie liko, ir į Londoną nesinori. Ypač išgirdus, kad tenykštė valdžia žada atvykėliams visokias pašalpas užraukti. „Žmogaus teisių gynėjai“ priešinasi, bet britų valdžiai jau saviems dykaduoniams pinigų pradeda trūkti, o čia dar atvykėlius maitink.

Todėl tegyvuoja visokiausio plauko labdara Lietuvoje. Beje, tai visiškai neliečia savanoriškų fondų – bet kiek tokių yra? Ar tik ne vienintelis „Caritas“?.. Visuose kituose, žinoma, dirba ir savanoriai, pagarba jiems, nors jų darbo sėkme ir reikalingumu galima suabejoti. Bet juk „valdžia“ dirba ne už dyką, ir nesužinosi, už kiek jie dirba. Ir tai valdžiai reikia skurstančių ir remiamų labiau, negu skurstantiems ir remiamiems – tokių fondų.

Štai tokios liūdnos mintys Kalėdų belaukiant. Gal dar bus ir linksmesnių, bet ne šiandien.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje