Jei tiki, kad šypsena gali daugiau už ašaras,
jei tiki, kad tai, kas jungia žmones, yra svarbiausia,
jei tiki tau ištiestos rankos galia,
jei tiki, kad būti kitokiam yra turtas, o ne pavojus,
jei moki į kitą žvelgti su trupučiu meilės,
jei labiau pasikliauji viltimi, nei įtarumu,
jei manai, kad turėtum pirmas žengti žingsnį,
jei gali pasidžiaugti kaimyno laime,
jei kitus užgriuvusi neteisybė tave sukrečia ne mažiau, nei ta, su kuria susiduri tu pats,
jei svetimas žmogus tau yra lyg brolis,
jei gali nemokamai skirti laiko kitam vien iš meilės,
jei gali natūraliai priimti kito paslaugą,
jei gali nuoširdžiai pasidalinti duonos kąsniu,
jei manai, kad atleidimas galingesnis už kerštą,
jei gali ramiai išklausyti nelaimingąjį, kuris gaišina tau brangų laiką,
jei gali sutikti ir pritarti priešingai nei tavo nuomonei,
jei tau kažkas kitas pirmiausiai yra tavo brolis,
jei tu geriau nukentėsi pats, nei pakenksi kitam,
jei nesutinki su tuo, kad po tavęs – nors ir tvanas,
jei stoji vargšo ir skriaudžiamojo pusėn, nelaikydamas savęs didvyriu,
jei manai, kad meilė gali nugalėti bet kokius nesutarimus,
jei manai, kad taika ir ramybė yra įmanomos, – ramybė užlies tave…
Žengiame snieguotais Advento takais. Vieni siaubia prekybos centrus, ieškodami dovanų ir dekoracijų šventėms, kiti, prislėgti rūpesčių, bando visai pabėgti nuo švenčių ir ruošimosi joms, treti – ieško būdų, kaip tiesiog dalintis džiaugsmu. Kai žinai, kad bent akimirką kažkas pasijuto laimingas išgirdęs tavo balsą, sutikęs tave gatvėje, perskaitęs tavo laišką ar gavęs tavo dovanėlę, supranti, kad jau vien dėlto verta stengtis, vien dėl to verta skiri laiko kitam vien iš meilės, o ne tikintis naudos ar kokio nors užmokesčio.
Vieną Advento vakarą Visagino kultūros centro Etninės kultūros ir edukacijos skyriaus suburtos moterys kolegiškai, o gal ir net draugiškai atskubėjo į N. Daugėliškio kultūros centro organizuojamą adventinę popietę. Visaginietės jau ne vienerius metus aplinkinių rajonų meno mylėtojus stebinančios išradingumu mūsų rajono gyventojams tikrą kalėdinę staigmeną. Septynių moterų komanda atvyko su gausybe kūrybinių idėjų bei toms idėjoms pagaminti reikalingų priemonių ir visą vakarą mokė šventinių dekoracijų bei atvirukų gamybos paslapčių. Net ir pirmą kartą tai darantys meno mylėtojai liko sužavėti. Pasirodo, sukurti kažką gražaus ir ypatingo galim kiekvienas. Reikia tik labai labai norėti. Kūrybinėse dirbtuvėlėse aktyviausiai dirbo N. Daugėliškio globos namų auklėtiniai ir net pati direktorė Onutė Rimšelytė su darbuotojais, nuo jų neatsiliko svečiai iš Ignalinos, Didžiasalio, Ceikinių, Taujūnų ir Vidiškių. Kiekvienas rado kur ir kaip save realizuoti, bent jau tą vakarą.
Skambant sakralinei muzikai, Daugėliškio kultūros centro vadovė Aldona Jankauskienė subtiliai priminė visiems svarbiąsias žmonijos vertybes, o dėkodama savanorėms menininkėms iš Visagino pabrėžė, jog „labdara ir auka yra pačios didžiausios vertybės ir dovanos, o privalumas jų tas, kad jos yra amžinos – nedega, neskęsta, nerūdija ir niekada nenueina veltui“. Renginio idėjos autorė Lina Ulevičienė pristatė vakaro viešnias. „Kai prieš keletą metų pati dirbau Visagino kultūros centre, žavėjausi tos įstaigos darbuotojų kūrybingumu, darbštumu, išradingumu ir meile darbui. Tas žavėjimasis niekur nepradingo. Ir dabar, užsukus į svečius pas visaginiečius, pajuntu kad šypsausi O tai – geras ženklas! Šįvakar mūsų Advento popietę papuošė Palmira Bučinskienė, dirbanti Visagino kultūros centre kontroliere-budėtoja, ji beje ir yra tų stebuklingų makaroninių angelių autorė, taip pat jos padėjėja ir draugė Birutė Gaidamavičienė, Sandra Matvejeva, VKC dailininkė-scenografė; Liusia Ševeleva, VKC kostiumų dailininkė; jos padėjėja Galija Sultanshina – VKC valytoja; Tatjana Bondarenko, VKC Batikos studijos vadovė; ir visus į tokį šaunų būrį subūrusi Larisa Podberiozkina, Visagino kultūros centro Etninės kultūros ir edukacijos skyriaus vedėja.
Žinoma, sumanyti yra viena, bet įgyvendinti – kas kita. Šią idėją vargu ar būtume realizavę be Visagino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Astos Sieliūnienės. Tai ji transportu pasirūpino, ir net priemonių dekoracijų gamybai parūpino. Visiems nuoširdus ačiū ir džiugaus įkvėpimo laukiant švenčių“, – kalbėjo L. Ulevičienė.
Dėl įtempto tvarkaraščio į prieš kelias savaites vykusį ES struktūrinių fondų ir Ignalinos rajono savivaldybės finansuotų projektų pristatymą ir Kultūros centro atidarymo ceremoniją negalėjusi atvykti Seimo nario, kultūros ministro Šarūno Biručio padėjėja Milda Dikmonienė atvyko į šį renginį, kad perduotų ministro padėkas ir sveikinimus. „Mielosios Lina ir Aldona, gražūs žmonės gražiais darbais puošia savo kraštą. Ar gi ne taurios sielos žmonių nuopelnas, tokių kaip Lina, Aldona – krašto savasties ir tęstinumo puoselėtojų darbas. Juk daugelis dalykų – mūsų pačių rankose. Degančios akys ir širdys prikelia net netekusį Vilties. Didžiuojamės tokiomis Daugėliškiui dirbančiomis moterimis, dažnai be atlygio, net neišgirstant ir ačiū. Neškit savo žiburėlį kantriai, net ir tada, kai rodysis, jog nėra prasmės. Tokios Lietuvos dukros vertos gražiausių žodžių“, – ministro vardu kalbėjo M. Dikmonienė.
Prasmingai praleistas laikas niekada nenueina veltui! Šviesių ir gražių artėjančių švenčių!
Autorių nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!