Kartais būna tokių situacijų, kad jau žmogus pritrūksti žodžių. Kaniūkų kaimo gyventojo Jono Karpicko papasakotas paskutinis įvykis ir vėl suglumino mus, daug ką mačiusius ir daug ką girdėjusius, bei prie daug ko jau pripratusius. Kas mums darosi? Ar jau visam laikui virtome, pasak pono Jono, bambukais?

„Nuo 1990 m. gyvenu Kaniūkų alytukų kvartale. Mano namų aplinka tvarkoma, prižiūrima. Tvarkomas ir kitoje kelio pusėje palei namus nusidriekęs kitas mano sklypas. Dar 2000 m. pasodinau apie 20 mažyčių jaunų pušaičių. Visą tą laiką jas prižiūrėjau, reguliariai, o ne kada papuolė, šienavau. Iš 20 pušelių prigijo 12. Jos jau buvo maždaug 60 cm aukščio, kitos siekė ir daugiau. Praėjusią savaitę pastebėjau, kad jos visos gražiai nupjautos. Seniūnas Vytautas Kazėnas teigė, jog jo darbininkai nebuvo ten siųsti ir nieko nevalė, nekirto. Tada prisiminiau pats, o ir kaimynai tą patį paliudijo, kad praėjusią savaitę ten du kartus sukiojosi Ignalinos kelių tarnybos automobilis su darbininkais. Už rankos nepačiupau, bet jaučiu, jog tai jų darbas. Aš neturiu žodžių, kaip tai paaiškinti“, – graudinosi ir piktinosi J. Karpickas.

Būkim biedni, bet teisingi ir pripažinkime, kad mes tapome mankurtais išdžiūvusiomis smegenimis. Rajone tiek atvejų, aprašytų ir nutylėtų, apie vienokius ir kitokius įvairius darbus vykdančių darbininkų savivalę, kad jau ima panika. Ir jų nemažėja, o vis daugėja. Jokios kultūros, jokių vertybių ir jokio žmoniškumo. Vieną dieną šaukiame: mylėkime Lietuvą, puoselėkime savo kraštą! Aišku, tam panaudodami keletą milijonų ES lėšų, nes be pinigų – savanoriškai mes mylėti nenorime ir net jau nebemokame. O kitą dieną, kaip „apglušinti“, einam ir pjaunam, griaunam, laužom, nes jau kitas meilę Lietuvai įsivaizduoja visai kitaip, bet su tais pačiais ES milijonais.

O kaip jaustis paprastam žmogeliui, kuris tyliai myli savo žemę, savo rajoną, savo šalį, puoselėja aplinką, sodina medelius, rūšiuoja šiukšlytes, stengiasi elgtis kuo teisingiau, kad neužgautų nei žvėrelio, nei paukštelio, o ką jau kalbėt apie žmogų… kai vieną dieną atgriūna alkoholio tvaiku permirkusi „chebrytė“ ir veda savo tvarką. Jokiu būdu nereikėtų to suasmeninti ir prikabinti kokiai nors vienai įmonei ar organizacijai. Daugelio įstaigų vadovams yra apie ką pamąstyti.

Dėl šio įvykio ponas J. Karpickas kreipėsi į policiją, vis dėlto vandalai turi būti išaiškinti ir privalės atsakyti pagal visus įstatymus. Na, mūsų žiniomis, įtarimai nuo Ignalinos kelių skyriaus darbuotojų lyg ir „nukrito“. Mat šios įmonės automobiliuose yra įmontuota navigacinė sistema, kuri nuolat seka transporto judėjimą ir buvimo vietą. Ignalinos kelių tarnybos vadovo Vaiduolio Taraškevičiaus teigimu, jų darbininkų automobilis tuo keliu pravažiavo gruodžio 9 ir 10 d., bet net nebuvo stabtelėjęs toje vietoje. Na, kaip ten iš tiesų buvo, tikrai išsiaiškins policija. Juolab, įdomu ir tai, jog jei tai būtų kokių nors vaikėzų darbas, tai jie jas būtų nulaužę ir čia pat palikę, o čia visos pušaitės išsivežtos ar išsineštos.

Dovana Dūkštui

Nors ponas Jonas Karpickas ir nuliūdęs dėl pušaičių, bet neketina šventinės nuotaikos atimti iš kaimynų ir miestelėnų. Ilgus metus savo kieme prie namo auginęs dvi gražias egles, nusprendė vieną iš jų padovanoti Dūkšto miesteliui. Šiandien eglutė išvyksta į naująją vietą, kur bus padabinta ir kelias savaites džiugins visus Dūkšto miestelio gyventojus bei svečius.

Autorės nuotr.