Skip to content

„Kalėdos – kai Dievas pas tave ateina…“

Jonas BALTAKIS

Šią savaitę Linkmenyse susitikome su šios parapijos klebonu Edmundu PAULIONIU. Su sovietmečio disidentu kalbėjomės apie daug ką: apie tikras ir netikras Kalėdas, tikrą Dievą ir stabų kultą, apie dabarties ir praeities skaudulius. Kleboną radome lankantį parapijiečius, linkmeniškės Nijolės Lašinskienės namuose.

– Gerbiamas klebone, su kokiom mintim, nuotaikom sutinkat šv. Kalėdas?

– Nuotaikos darbinės. Mes atsikvėpiam tik po švenčių, kai visi išeina į darbus. Tuomet pailsim. O dabar nuo ryto klausykloje, visą dieną parapijoje, vakare vėl klausykloje. Ir taip visą Adventą.

– O kokios nuotaikos tarp parapijiečių, kuriuos dabar lankot?

– Sunku pasakyt. Niekada Lietuvoje geriau negyvenom, kaip dabar. Bet kaip seniau verkėm, taip ir dabar verkiam. Nes žmogus Dievo sukurtas Danguj, o gyvena žemėje. Širdis sukurta Danguj, tai jo ir trokšta. Žemėje Dangaus, deja, nebus. Bandė jį kurti asmeniškai, bandė valstybiniu mastu, imperijų mastu, dabar europinį dangų kuriam. Bet visos žmogiškos vizijos, iliuzijos, svajonės – nuvilia. Juk išėję iš Dievo per šį pasaulį keliaujam į Amžinybę. Į ten, kur sukurti, o sukurti Danguj. Ir kelionei su Dievu. Tik vieni keliaujam su Juo, kiti – be Jo. Kurie eina su Dievu, tie stipresni, mažiau verkiantys, antrieji dažniau nusivilia.

– Kokias žemiškas problemas dabar matote aštriausias, skaudžiausias?

– Sveikatos ir nusivylimas valdžia, kaip ir visais amžiais. Niekada valdžia nebuvo žmogui gera, taip ir dabar. Jaunesnioji karta, užaugusi nepriklausomybėje, sugeba orientuotis, o vyresnieji gyvena daugiau prisiminimais. Prisimena, kas buvo gera, bet pamiršta, kas buvo bloga. O dabar mato tai, kas nėra gėris, nes šis visada tylesnis, nepastebimas.

– Ką Jūs sakote tiems žmonėms, kurie ilgisi sovietmečio, kuriame neva buvo geriau?

– Nebuvo geriau. Tik tuomet buvome jauni, greiti, buvome smagūs, o jaunystė visąlaik graži. Tie laikai, kuriais gyvenom, taip pat gražūs buvo. Nors iš tikrųjų to gerumo nedaug. Nuo ryto iki vakaro dirbom, laisvu laiku savo gyvulius auginom, algos mažos, parduotuvės tuščios. Bet žmonės ne tai prisimena, ne tuos „gerus“ laikus, o kad jiems gera buvo, kai buvo jauni, šeimas turėjo. Aš taip pat esu to laikmečio žmogus ir man atrodo, kad tuomet gera buvo. Bet ir dabar gražių dalykų, gražių žmonių yra. Juk žmogus nesikeičia, keičiasi aplinkybės, aplinka.

– Vyresnė karta sako, kad dabar jaunimas blogas. Kokia Jūsų nuomonė?

– Jokiu būdu – ne. Štai vakar dienos pavyzdys (kalbėjomės antradienį – aut. past.). Rinkome bažnyčiose aukas Caritui ir nukentėjusiems nuo Žemės drebėjimo Filipinuose. Vežiau surinktus pinigus, kad pervesčiau į banką. Nemenčinėje užvažiavau į kirpyklą. Pakabinau paltą, išeidamas jį apsivilkau, o piniginę su visais pinigais įkišau į svetimo šalia kabėjusio palto kišenę. Su keliais tūkstančiais litų, visais dokumentais. Na, ką darysi, pats kaltas. Tačiau dar tą pačią dieną man paskambino iš tos kirpyklos ir viską grąžino. Jauni žmonės. Norėdamas atsilyginti, siūliau pinigų – neėmė nė cento. Štai koks gražumas jaunų žmonių. Yra vargšelių, patekusių į alkoholizmo liūną, bet ne pagal juos sprendžiu apie jaunimą. Čia svarbiausia, kas ką nori matyt…

– Dažnai pasakoma, kad kaimas prasigėręs. Dirbate daugiausiai kaime. Kiek aštri, Jūsų akimis, girtuoklystės problema?

– Didesnė problema – tušti kaimai. Ta tuštuma, tušti vakarai netyčia silpnesnį įsuka į tą ratą. Kadaise kaimas rinkdavosi, dainuodavo, vakarodavo, o dabar nėra kam. Lankydamas parapijiečius, pravažiuoju kartais penkis, septynis namus, kol randi bent vieną gyventoją. Štai ir Linkmenų bažnytkaimis tuštėja. Dabar bandau susiskaičiuoti, kiek realiai parapijoje žmonių gyvena, o ne kiek deklaravę savo gyvenamąsias vietas. Nemažai jų daug metų yra gyvenančių Vilniuje, Kaune ar užsieniuose, o deklaruoti čia. Tad dabar, lankydamas parapijiečius, susirašau realius gyventojus. O situacija liūdna. Dar dešimt metų ir Linkmenyse nieko neliks. Būtų kokia įmonėlė miestelyje, kad jaunimas galėtų dirbti, užsilaikyti… J. Avyžius rašė – „kaimų tuštėjimo metas“, dabar matau ir parapijų tuštėjimo metą. Labanoro girioje turiu Januliškio parapiją. Jai priklauso 12 kaimų, kuriuose gyvena… 18 žmonių. Linkmenų parapijoje radau iki 10 tuščių kaimų. Visiškai tuščių, kur dar galvota, kad gyvena, bet, pasirodo, jau nieko nėra. Net didesniuose miesteliuose belikę tik biudžetininkai ir pensininkai. Ir visas grožis…

– Kas liko atminty iš sovietmečio Kalėdų, kaip jos švęstos, kai tikėjimas buvo varžomas, persekiojamas?

– Sovietų valdžia kovojo su Bažnyčia, sakė, kad Bažnyčios nėra. Dabar Sovietų Sąjungos jau nėra, bet Bažnyčia yra. Ir Romos imperija su Bažnyčia kovojo, bet imperijos neturim, o Bažnyčia – turim. Ir Hitlerio, ir kitais laikais panašiai buvo. Visais laikais Kalėdas šventė visi. Kai dirbau Daugėliškyje, tuokiau partijos sekretorius, krikštijau jų vaikus. Tik sakydavau, atvažiuokit dieną, ne sumos metu. Nereligingo žmogaus nėra. Tokia mūsų prigimtis. Dvasiniame mūsų prigimties centre yra Dievas. Jei nėra tikrojo Dievo, tuomet yra stabas. O jų yra daug. Klausimas, kokį pasirenkam? Palaiko žmogus pasirinktą stabą ant savo dvasinio altoriaus, po to griauna jį, nusivilia, pasistato kitą, vėl nusivilia. Buvo viltis, iliuzija ir staiga nieko neliko. Visais laikais, ir sovietmečiu, vieni sutiko Dievą, kiti jo ieškojo, treti apsiribojo trumpalaikiais stabais, bet visą laiką vyko ieškojimas. Dabar vėl tas pats. Vieni gėrio dangaus ieškome Europos Sąjungoje, kiti – kitur, bet žmogus nesikeičia, keičiasi tik aplinkybės.

Kad ir dabartinė techninė visuomenė, kurią postmodernistine galima pavadinti. Ji žmogui davė labai daug malonumų, bet džiaugsmo neatnešė. Žmogus netapo džiaugsmingesnis. Taip ir toliau bus, jei kelionėje į Amžinybę eisime be Dievo. Ta kelionė bus be džiaugsmo. Tik miražai, vizijos ir didžiulė juoda neviltis, praradimai. Viskas nuo žmogaus priklauso. Dievas visus Amžinybėn pakvietė. Be prievartos, patys renkamės. Vieni renkasi Kūrėją, kiti – save. Tai amžini ieškojimai. Kol esame šiame pasaulyje, dar galime apsispręsti, o Amžinybėje jau bus negrįžtamas dalykas.

– Su kokiom mintim atsimenat daugėliškėnus, darbą Daugėliškyje?

– Aš blogoj parapijoj nesu buvęs. Aš ir Linkmenyse pusmetį prieš 30 metų dirbau. Daugėliškio žmonės labai geri. Jie draugiški, man buvo lengva su jais. Pirmiausia reikėjo juos suprast, apsiprast, kaip ir visur, o po to buvo gerai. Ir darbus darėm, ir su tarybų valdžia kariavom. Juk už nepriklausomybę referendume balsavom geriausiai rajone, ar net Lietuvoje. Daugėliškio rinkimų apylinkėje tas procentas „už“ buvo 98 ar 99 proc. Ir dalyvavimas buvo panašus.

– Bet vieną idėjinį priešininką turėjote – apylinkės pirmininką Bereziną.

– Jis buvo geras, doras žmogus. Labai teisingas. Jei reikėjo kokio pažymėjimo, jis vidurnakty atsikels ir parašys. Bet aš su A. Terlecku kūriau Laisvės lygą, su Petkum – Helsinkio grupę, buvom pozicijoj, dėl kurios tarybų valdžios nemylimas buvau. Man nebuvo leista gyventi jokiame didesniame miestelyje, ir Daugėliškyje, sakė, man dar per gerai. Berezinas buvo tarp priekalo ir kūjo. Aš negalėjau nusileisti, jis bandė iš kitos pusės. Jam reikėjo laviruoti, aš jo vėliau atsiprašiau. Kasmet jį susitinku, bendraujam, pasišnekam. Berezinas tikintis žmogus, sentikis. Mes su juo ne tik pasišnekam, bet ir pasimeldžiam kartu. Jis gyvena Švenčionėlių parapijoje. Tuomet jis mąstė kitaip, paskui akys atsivėrė. Daug kam jos vėliau atsivėrė. Žinojau devynis saugumo agentus, kurie mane tuomet prižiūrėjo, bet jų buvo daugiau, kitų nežinojau. Mane gi reikėjo prižiūrėti, nes visus parašus, kuriuos surinkdavo ir kurie skambėjo Lietuvoje – atveždavo man. O aš jau veždavau juos A. Sacharovui, S. Kovaliovui, kitiems rusų disidentams, o jie jau per užsienio ambasadas perduodavo į Vakarus. Važiuodavau į Maskvą, bet reikėjo ir Mišių neapleisti, kad dėmesio neatkreiptum. Tai pavaduodavo kiti kunigai, ypač Tverečiaus klebonas Steponas Tunaitis, nors į kitas parapijas kunigams buvo draudžiama vykti. Draudimų daug buvo, tik dažnai jų nepaisydavom. Teko ne kartą ir KGB rūmų rūsyje Vilniuje iki trijų naktų nakvoti, ir milicijoje. Buvau blogas tai valdžiai. Buvau ir Helsinkio grupės narys, ir LLL tarybos narys, ir „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidime dalyvavau.

– Jūsų palinkėjimai rajono gyventojams Kalėdų proga…

– Linkiu kelionėje į Amžinybę iš savo akiračio nepamesti Dievo, nes be jo – katastrofa. O su Dievu ir kryptis aiški, ir kelias, nors ir nelengvas, bet tiesus, be vingių. Gaila, kad dabar Kalėdos jau tapo ne krikščionių, o prekybininkų švente. Dievas pasislėpė už dovanų, eglučių, kito blizgesio. Kažkaip Dievo mažiau ėmė matytis. Todėl linkėčiau visiems Dievo atėjimo, nes jis mažo kūdikėlio pavidalu ateina mūsų aplankyti. Ateina visatos Kūrėjas. Tik dažnai mums džiaugsmo atneša ne ateinantis Kūrėjas, o dovanėlės, daug patiekalų ant Kūčių stalo. Tai matom, o esmės jau nepagaunam. Tad linkiu pirmiausia pagauti tą esmę, džiaugtis Dievo atėjimu, o Jis – meilė ir tiesa. Šias vertybes sukurti ir yra tikrasis džiaugsmas. Kalėdos – kai Dievas ateina, o pavalgyt galim bet kada ir ko tik geidžiam.

– Ačiū, klebone, už šį pokalbį. Šviesių ir ramių Jums šv. Kalėdų.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *