Skip to content

Tradicinės Kalėdos be dovanų, bet jaukiame šeimos rate

Lina RAGINYTĖ

Pasirodysiu labai juokingai, bet prisipažinsiu, jog man Kalėdos asocijuojasi su mandarinais. Mandarinų spalvą, kvapą ir skonį pažinau vaikystėje, kai jau Kūčių vakarą į pintinėlę močiutė padėdavo kelis oranžinius vaisius. Paskui netikėtai mandarinus kažkodėl visi pradėjo valgyti kone kasdien. O man jie ir dabar telikę kalėdiniai vaisiai ir vasarą jų niekad neperku. Bet rinkodaros specialistų ir prekybininkų dėka jau baigiam pamiršti visas tradicijas.

Išdarkytos tradicijos

Antradienio rytą unijoje senyvo amžiaus moteris prašo kasininkės duoti jai iš jos santaupų, esančių banke, pinigėlių, nes reikia ruoštis Kalėdoms. „Daug pinigėlių gi reikia Kalėdoms“, – sako močiutė. Matot, iki ko nusiritom. Kalėdos juk viena džiugiausių švenčių, o mes joms ruošiamės lyg laidotuvėms (atleiskite už palyginimą), nes žmogus kone per prievartą ima santaupas ir drebančiom rankom duoda jas prekybininkui už neaiškios kokybės kinietiškas „cackas“. Gi ruošiamės tradicinėms Kalėdoms! Jeigu tau diena iš dienos rėkte rėkia: pirk dovanas, pirk dovanas! – tai juk nenori būt „durnesnis“ už kitus ir perki tas dovanas.

„Žinote, aš niekaip nesuprantu dabartinės mūsų politikos. Juk turi būti kažkokia riba. Per TV nieko negirdi tik – kalėdinės dovanos, kalėdinės dovanos. Ar kas nors užsiminė apie tikrąją Kalėdų prasmę? Niekas. Per aštuonias dešimtis metų niekada mūsų šeimoje nebuvo jokių dovanojimų ir tikrai nebus. Nežinau, iš kur šita mada atėjus, bet ji visai nepriimtina. Džiaugsmą reikia išreikšti šiltais jausmais, dėmesiu, meile, o ne materialinėm gėrybėm. Gerų emocijų lydimi prisiminimai lydės jus visą gyvenimą, o už kelis šimtus nupirktą niekniekį po kelių dienų pamiršit“, – sako MI pašnekovė Eleonora Berlinskienė (Mačiulytė).

Be dovanų ir be alkoholio

„Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas – kūčia. Tądien būna sausas pasninkas. Užtat visi nekantriai laukia šventinės vakarienės. Kūčių dieną ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi prieš Kūčias visas skolas atsilyginti. Vadinasi, metų sandūros slenkstį mūsų protėviai rengėsi peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti.

Nors mūsų šeima buvo didelė (13 vaikų), vakarieniaudavom visi kartu. Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių pasninko valgių, dar avižinio kisieliaus dubuo, obuolių, žuvies (silkės), grybų ir „bulbešnikų“ (patiekalas iš virtų bulvių su kvietiniais miltais). Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui už visus praėjusius metus, už visa, ką žemdirbys per juos yra gavęs. Šiais laikais viskas labai sukomercinta ir svarbiausiu akcentu neretai tampa tos nelemtos dovanos, o ne visų šeimos narių buvimas kartu. Kalėdų rytą visi einam ar važiuojam į bažnyčią, o sugrįžę pailsim ir sėdam prie stalo. Stalas papildomas mėsiškais patiekalais, saldumynais. Visi šnekučiuojamės, pasakojamės, dalinamės įspūdžiais, planais. Antrą Kalėdų dienų jau atvyksta tolimesnių giminaičių, svečių. Ir jokio alkoholio ant mūsų stalo nebūna. Nei mano tėvų šeimoje niekas jo nevartojo, nei dabar kas vartoja. Ačiū Dievui, šitos Dievo rykštės mes išvengėme“, – atvirauja ponia Eleonora.

Tradicinė lietuviška šeima

Miškais užaugusiame Palabažyje (3 km nuo Linkmenų) kažkada buvo apie 10 pirkių. Vienoje jų gyveno ir Antano Mačiulio šeima. Jiedu su žmona į pasaulį išleido 15 vaikų, du mirė nespėję užaugti, o gimdydama 16-ąjį vaiką, stipriai nukraujavusi, mirė ir pati Veronika Mačiulienė. Antanas liko su 13 vaikų vienas, kai mažiausias dar net nevaikščiojo. Vyresnieji augino mažuosius, visi labai stropiai ir sąžiningai dirbo. „Mes visada gyvenom gerai. Nei vienas iš vaikų niekada nebuvo atiduotas tarnauti. Tėvas išlaikė visą šeimą, turėjo kalvę, o mes, vaikai, dirbom žemės ūkio darbus. Aruodai visada buvo pilni, tvartas pilnas gyvulių, svirne lašiniai kybodavo ir bidonai medaus stovėdavo. Skamba lyg iš pasakos, bet tai buvo tiesa. Kai man buvo maždaug 10 metų, mes persikėlėm į Šilinius (už Palūšės). Ten mums paliko namus toks vienas lenkas, o su namais kartu ir 15 ha žemės bei 60 ha miško. Iki 24-erių metų gyvenau Šiliniuose, o paskui atitekėjau į Strigailiškį. Su vyru sugyvenom tris vaikus. Laikas bėgo, daug kas keitėsi, užaugo vaikai. Dabar jau 12 metų gyvenu drauge su Juozu Balčiūnu. Mūsų šeima pasipildė dar 2 vaikais. Dabar iš viso turim 10 anūkų ir jau du proanūkius. Štai kokie turtingi ir laimingi esam. Va, kad tik sveikatos dar…“, – šypsosi Eleonora ir Juozas.

Du meno mylėtojai po vienu stogu

Gyvenimas kartais po ilgo laiko visai netikėtai suveda žmones. Eleonora nuo 1958 m. dainuoja scenoje, gieda bažnyčioje, audžia, neria, gamina „sodus“. O Juozas – muzikantas, dabar grojantis Strigailiškio kaimo kapeloje. Jautrias menui ir grožiui sielas ir suvedė Dievulis po vienu stogu. Beje, tąkart užsukę į svečius, radome ponią Eleonorą neriančią didžiulę margą lovatiesę. Moteris prisipažino, kad ji, atkakliai dirbdama, pati austi išmoko ir, visą gyvenimą ausdama, „svietui saulės takus nuaudė“ (stažą išdirbo) bei namiškius aprūpino. Dirbdama Dailės filialo mezgimo ceche „Dovana“, šimtus kostiumėlių nunėrė. O paklausta, kas gi viso to išmokė, moteris nustemba. „Niekas manęs nieko nemokė.. Pati iš savęs visada viską darau“, – tvirtina Eleonora.

Pečių pasikūrendami, tyliai pasišnekučiuodami, vienas kitam pritardami, Eleonora ir Juozas ramiai laukia artėjančių švenčių ir nesileidžia vedžiojami už nosies prekybininkų ir „mados“. Jaukių švenčių šeimos rate!

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *