Mamertui Krapauskui pirmadienį sueis 75-eri. Brandūs metai, leidžiantys jį vadinti rajono žurnalistikos patriarchu. Beveik keturiasdešimt metų atiduota vien rajono žiniasklaidos plėšiniams, o prieš tai dar buvo kiti kraštai, kiti leidiniai…

Žurnalisto talentą Mamertui turbūt padovanojo į Jeruzalę keliavę Trys karaliai, nes būtent jie dar prieš aną karą jį atnešė į šią ašarų pakalnę…

Su Mamertu susipažinau apie 1978-uosius, kai žurnalistika man nė nekvepėjo. Nemačiau jos ir savo ateity. Tačiau, dirbdamas vienoje draugijoje, turėjau pareigą rašyti į vietinę spaudą. Dešimt metų rašinėjau, Mamertas tiek pat laiko stebėjo ir pagaliau pasakė – kaip kirviu nukirto: „Gana čia duoną už dyką valgyti. Gali rašyti, tad ruoškis, eisi žurnalistikos studijuoti“. Taip 1987-aisiais pravėriau Vilniaus universiteto duris. Tad dabar, kai viskas sviestu klojasi, sakau, ačiū, Mamertai. Bet kai žurnalisto amatas apkarsta, atleiskit, nusikeikiu: velnias čia man tuomet sugundė Mamerto kerams pasiduoti. Tokių, Mamerto žurnalistikai suorientuotų, Lietuvoje įvairių redakcijų duris varsto daug…

Sulaukus tokio garbaus amžiaus, iš šalies žiūrint, kartais baltu pavydu švyti. Kai nepalyginamai jaunesnes galvas puola gripai, šonus bado diegliai, bruku mediniais ratais iškylauja sąnariai, Mamertas, tarsi 25-erių, apvaikšto visas sporto batalijas, surankioja problemas, gilinasi į žmogiškos sielos gelmes. Tokį Mamertą norime matyti dar daug metų…

Gerbiamas kolega, plieninės sveikatos ir plunksnos, žemaitiško užsispyrimo ir kantrybės, ąžuolinės ištvermės ir stiprybės, žvitraus fotoobjektyvo Tavo 75-osios Angelo dienos proga.

Su švente!