Teigdama, kad žmogus, kaip toks, yra paslaptingiausia, bet kartu ir pavojingiausia būtybė žemėje, nieko naujo nepasakysiu, tačiau teigdama, kad būtent šalia mūsų esantys žmonės yra tokie, supykdysiu ne vieną. Bet pasakykite tada, ką galvoti apie žmogų, kuris ne dėl nežinojimo ar dėl aplinkybių pasikeitimo, o tiesiog šiaip, profilaktiškai, laikas nuo laiko leidžia „nuodus“. Manau, kad tai paprasčiausias, viešai jokių būdu nedemonstruojamas (kad visada būt geresniu, nei esama išties) cinizmas, susiliejęs su provincijai būdingu mužikišku suktumu.

Dar gruodžio pradžioje į redakciją kreipėsi vidiškietė dėl didžiulės neteisybės sveikatos sistemoje, betvarkės UAB „Ignalinos sveikatos centre“ ir jos artimo žmogaus „skriaudimo“. Išklausius istoriją apie tai, ne vienam kiltų noras tiesti pagalbos ranką ir ieškoti problemos sprendimo būdų. Moteris sakė: „Kreipiuosi ne dėl savęs, o dėl savo buvusio sugyventinio. Keletą metų gyvenome su žmogumi, paskui mūsų keliai išsiskyrė. Jis atsidūrė Mielagėnų senelių namuose, kadangi jo dukra jį „išvarė“, nors jis jai net butą nupirko. Žmogus turi dvi seseris, bet ir jos užsiėmę savais reikalais, slaugo sunkiai sergančius savo artimuosius. Problema ta, kad šis žmogus neįgalus, jam neseniai atlikta klubo keitimo operacija, bet aš žinau, kad dabar juo deramai niekas nesirūpina. Jis gavo kvietimą gruodžio 27 d. vykti į Utenos reabilitacijos centrą, bet jam jo gydytoja Valentina Ščiuko neduoda siuntimo, Mielagėnai taip pat pataikauja gydytojai ir nesuka dėl to galvos“, – taip kalbėjo moteris.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo – labai niekšiška. Ėmėmės teisybės paieškų. UAB „Ignalinos sveikatos centras“ gydytoja V. Ščiuko paaiškino, kad ji žmogui reabilitacijai siuntimo neduoda, nes jis ką tik buvo grįžęs iš ten, o per metus ligonis gali vykti tik vieną kartą. Neįtikino. Skambiname toliau. Panevėžio ligonių kasų atstovė beveik paantrino gydytojai V. Ščiuko: „Su ta pačia diagnoze žmogus į reabilitaciją siunčiamas tik kartą per metus, pakartotinei reabilitacijai siunčiama tik specialiai komisijai nustačius dėl jos būtinybės ir tik tada, kai yra atliekamų lėšų“, – teigė Panevėžio ligonių kasų atstovė. O dar keisčiau pasidarė, kai Utenos reabilitacijos centro reabilitacijos skyriaus vedėja patikino, jog prisimenanti žmogų, apie kurį kalbame, bet jų įstaiga niekada niekam jokių kvietimų, siuntimų ar raginimų nesiunčia ir net nerašo. Susipainiojome visai. Nusprendėme savo akimis pamatyti tą mistinį kvietimą, raginantį pacientą gruodžio 27 d. atvykti į reabilitacijos centrą. Mielagėnų senelių namų slaugytoja patikino, kad jokio kvietimo nėra ir nebuvo. Žmogumi visi rūpinasi, visos jam reikalingos paslaugos suteikiamos laiku. Žmogus ir vėl neseniai buvo nuvežtas pas ortopedus-traumatologus, jam specialistas viską paaiškino, kaip toliau vyks jo sveikimas, gydymas ir t. t.

Moralas

Brangūs žmonės, savo artimais žmonėmis reikia rūpintis tada, kai jiems išties reikia pagalbos. O mes, deja, to padaryti nemokame dar. Žmogaus netekę, jo kūno palaidojimo vietą nuolat užverčiame plastmasinėmis gėlėmis, lyg išpirkinėdami savo kaltę, arba prieš žmones vaidindami neblėstančią meilę, prieraišumą. Tai bjauru ir net žema. Ir net nebandykite to neigti, nes būtų kvaila sakyti, jog tų gėlių reikia mirusiajam. Žmogui rodyti dėmesį, pagarbą ir jį mylėti reikia, kol jis yra gyvas. Lygiai tas pats ir su senais, pasiligojusiais žmonėmis. Kai jie mums tampa našta, mes „atsikratome“ jų, o kai kas nors jais pasirūpina, sutvarko dokumentus, išrūpina socialinių išmokų ar pensijų, kai apgydo ir pastato ant kojų, tada jie mums jau ir vėl tampa reikalingi.

Šioje istorijoje, kaip netoleruotino elgesio, paremto tyčiojimusi iš dorovės principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu, pavyzdyje, sąmoningai neviešiname herojų vardų ir pavardžių.