Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, atsižvelgdamas į patikslintus vilkų apskaitos rezultatus, mokslininkų rekomendacijas ir vilkų žalos pasiskirstymą, padidino jų medžioklės limitą 2013–2014 m. iki 33 (buvo 21) individų. Padidinti Marijampolės – nuo 1 iki 3 vilkų, Panevėžio – nuo 3 iki 7, Tauragės – nuo 2 iki 3, Utenos – nuo 2 iki 4, Vilniaus – nuo 3 iki 6 vilkų medžioklės limitai, kitose apskrityse jie nepakito: Alytaus – 3, Kauno – 2, Klaipėdos – 1, Šiaulių – 3, Telšių – 1. 2013 m. vasarį vykdyta vilkų apskaita valstybiniuose ir privačiuose miškuose. Ministras, skelbdamas jos rezultatus, tikino, kad „pagaliau turime objektyvius duomenis apie vilkų populiacijos dydį, o apskaita – pati tiksliausia iš kada nors anksčiau vykdytų“.

Apibendrino 3 valdininkai

Apskaitą valstybiniuose miškuose vykdė Generalinė miškų urėdijos (GMU) eiguliai, o privačiuose miškuose – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) nariai regionuose. Apskaitos duomenis turėjo apibendrinti Aplinkos ministerija. Tai atlikti ji patikėjo Valstybinei miškų tarnybai. Vilko populiacijos valdymo plano bei apskaitos metodikos Lietuvoje rengėjai (iš viso 20 įžymių mokslininkų) komisijos darbe nedalyvavo. Nebuvo joje ir nei vienos gamtininkams, biologams, gamtosaugininkams, medžiotojams, ūkininkms atstovaujančios organizacijos atstovų.

„Vizualinė analizė“?

Kaip teigia miškų tarnyba, analizuojant 397 anketas, per antrąją apskaitą nustatyta šviežių pėdsakų suma – 354 vnt. Atlikus vizualinę analizę žemėlapyje, eliminavus pakartotinius stebėjimus bei įvertinus pirmos ir antros apskaitos duomenis, gautas minimalus vilko populiacijos skaičius šalyje – 208 vnt.

„Medžiotojo ir meškeriotojo“ redakcijoje atlikus vienos apskrities (Panevėžio) vizualinę analizę žemėlapyje, tik pagal LMŽD vykdytos apskaitos duomenis privačiuose miškuose (rasti 42 – 45 vnt.), pritaikius vilko judėjimo per parą vidutinio atstumo parametrą (5,2 km spinduliu, tiesia linija), dalis vilkų pėdsakų(20–30 proc.) priskirtini tiems paties individams, todėl privačiuose miškuose Panevėžio apskrityje minimalus vilkų kiekis turėtų būti 30–34 vnt. Pagal komisijos skelbiamus duomenis Panevėžio apskrityje (pridėjus potencialiai dar didesnį kiekį vilkų valstybiniuose miškuose, kurių redakcijos analizė neapėmė) suskaičiuoti… 27 vilkai.

Nėra grobio, nėra ir vilkų.

Estijoje ir Latvijoje vidutiniškai per metus sumedžiojama po 100–200 vilkų. Nors apskaitos irgi atliekamos, tačiau, jei vilkų sumedžiojimo limitas greitai išpildomas, jis didinimas.

2012–2013 m. Estijoje suskaičiuota mažiau vilkų (nustatyti ir mažesni medžioklės limitai), – tai siejama su jiems tinkamo grobio sumažėjimu. Dvi praėjusios žiemos Estijoje ir Latvijoje buvo labai gilios ir ilgos, todėl katastrofiškai sumažėjo stirnų (Estijos medžiotojai visiškai atsisakė jų medžioklės). Estai ir latviai juokauja, kad „vilkai gyvena Rusijoje, o paėsti ateina pas juos“. Kadangi Lietuvos stirnų populiacija dvi praėjusias žiemas atlaikė, vilkų pagausėjimas šiauriniuose Lietuvos rajonuose, gali būti susijęs su grobio stoka pas kaimynus. Baltarusijoje vilkų medžioklė neribojama. Per praėjusius 10 metų vilkų buvo priskaičiuojama 1300–1800 vnt., per metus sumedžiojama 600–700 vnt. Tai rodo, kad vilkų gausa Baltarusijoje stabili, medžioklė jai įtakos neturi. Šiuo metu Baltarusijoje siaučiant afrikiniam kiaulių marui, jei bus dideli šernų kritimai, vilkams bus gausu lengvai pasiekiamo maisto, todėl dalis plėšrūnų gali iš mūsų teritorijos pasitraukti. Tačiau nežinoma, kiek šernų Baltarusijoje liko, kadangi valdžios potvarkiu visi jie, dėl maro platinimo grėsmės, naikinami. Tokiu atveju į mūsų šalį, kur grobio gausiau, turėtų patraukti vilkai iš kaimyninės šalies. Iš dalies tokį scenarijų patvirtina vilkų sumedžiojimas Vilniaus krašte – pirmas ir antras (papildytas) limitas išnaudotas dar neprasidėjus vilkų medžioklės sezonui, t. y. neiškritus sniegui.

2014 m. apskaita

Vientisa vilkų populiacija apima didžiąją dalį šiaurinės ir centrinės Europos, vilkai gali migruoti 1000 km, todėl tikrasis jų skaičius šiuo metu mūsų krašte (nors ir suskirstytas pagal rajonus) nežinomas. Medžioklės limitas nustatomas pagal pernykščius duomenis, jie fauną tyrinėjančių ir ją pažįstančių mokslo ir nevyriausybinių organizacijų nerevizuojami. Už vilkų padarytą žalą atlyginama iš Gamtos fondo, kurį pripildo medžiotojų mokami mokesčiai, valstybės tarnautojai ir vilkų mylėtojai savo indeliais neprisideda.

2014 m. žiemą, vėl turėtų būti vykdoma vilkų apskaita valstybiniuose miškuose. Ją turėtų atlikti GMU. Nederėtų šios apskaitos ignoruoti. Medžiotojai galėtų prisidėti nustatant vilkų pėdsakus arba bent jau stebėti apskaitininkų darbą. Juk už vorele per kvartalinę liniją prabėgusių „2 vilkų“, gali slėptis ir 10 vilkų gauja, bet tai nustatyti gali tik tie, kurie vilkus žino, yra su jais gamtoje susidūrę.