Skip to content

„Planiniai“ nusikaltimai

MI informacija

Sausio 7 d. „Mūsų Ignalinoje“ buvo išspausdintas rašinys, pavadintas „Planuota“ žmogžudystė Tverečiuje“. Planuota todėl, kad sugyventinę nužudęs straipsnyje minimas Antanas P. (štai kaip pas mus ginamos „teisės“: žmogžudžio pavardės minėti šiukštu nevalia) pasižymėjo agresyvumu, mušė ne tik sugyventinę, bet ir motiną, todėl kažko panašaus reikėjo tikėtis.

Viskas teisingai ir apie kokią nors smurto aplinkoje prevenciją čia šnekėti neverta. Neišgelbėsi tų, kurie nenori būti išgelbėti. Ir jokia „moterų iniciatyva prieš smurtą“ čia nepadės niekam, išskyrus tas, kurios ganosi tokiose ir panašiose organizacijose.

Kitas dalykas, kad tokie atvejai Lietuvoje yra planuoti aukščiausiu lygiu. Juk Antanas P. vieną sugyventinę jau buvo nužudęs, buvo už tai nuteistas ir atsėdėjo – „kiek priklauso“, o iš tikrųjų – kas žino, ar neišėjo, atlikęs pusę bausmės laiko, kaip priimta mūsų demokratinėje, kitaip tariant, labiausiai nusikaltėlių teisėmis besirūpinančioje valstybėje.

Nesakau, kad Antaną P. po pirmos žmogžudystės būtinai reikėjo statyti prie sienos. Nors jeigu galėtumėm paklausti, kokia yra jo nužudytos sugyventinės nuomonė. Tačiau tai neįmanoma, ir tuo naudojasi tarptautiniai visokių banditų teisių gynėjai.

Gerai, sutikime, kad valstybė negali žudyti. Nusikaltėliai žudyti gali, ir ne po vieną kartą, o valstybė atsilyginti jiems tuo pačiu – jau ne. Nusikaltėlių teisės aukščiau, negu ne tik jų buvusių, bet ir būsimų aukų.

Bet ar negalima būtų padaryti taip, kad sunkius nusikaltimus padarę nežmonės nevaikščiotų laisvėje?    

Nusikaltėlių gynėjai Seime aiškina, kad ir šiaip Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal kalinių skaičių. Beje, pagal užsienyje, toje pačioje Europos Sąjungoje, padarytų nusikaltimų skaičių Lietuvos piliečiai irgi yra tarp pirmaujančių – ar tai nieko nesako? Manau, plėšikauti į užsienį jie išvažiavo todėl, kad ten daugiau prisiplėšti galima, o ne todėl, kad Lietuvoje bausmės per didelės.

Ir kalinių išlaikymas, girdi, valstybei per brangiai kainuoja. Jei ką nors nužudė ar apiplėšė – tai nieko nekainuoja, o laikyti kalėjime žudiką ar plėšiką – jau kainuoja. Galėtų, žinoma, kaliniai patys save išlaikyti, jeigu jie dirbtų, o ne vaikštinėtų ar sportuotų.

Bet vien toks siūlymas jau siutina banditų teisių gynėjus: kalinio negalima versti dirbti, tai prieštarauja žmogaus teisėms. Nesvarbu, kad dirbdamas jis galėtų atlyginti bent dalį žalos, kurią padarė laisvėje, apvogdamas kokią senutę. Ne, kalinys turi turėti laiko išvilioti pinigų dar iš kitos senutės. Arba iš Seimo narės protingosios M. A. Pavilionienės.

Nors, tiesa, kai ši seimūnė buvo apmulkinta, nusikaltėliai tuojau pat buvo surasti. Toks jau gyvenimas: kam juodas, o kam baltas…

Tačiau galima dar ir dar kartą piktintis, kad Lietuvoje nusikaltėlių teisėmis rūpinamasi nepalyginamai daugiau, negu jų aukų, bet kol valdžiai diriguoja nusikaltėlių išlaikomi „žmogaus teisių“ gynėjai, niekas nepasikeis.

Na, kuri partija bent jau prieš rinkimus žada ginti nusikaltėlių aukas?

Nėra tokios partijos…

Taip ir norisi paklausti: ar nenupirkti seimūnai, priimantys nusikaltėliams palankius įstatymus? Ar nenupirkti žurnalistai, šlovinantys kilnius nusikaltėlius?

Gal ir klausti nereikia. Viskas pagal planą, pagal kieno – žinote patys.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *