Šios istorijos peripetijos buvo užprogramuotos dar XVI a. Pirmoji evangelikų reformatų Ceikinių parapijos bažnytėlė, dar iki 1675 m. Ceikinių dvaro savininkams Belikovičiams perėjus į katalikybę, tapo Daugėliškio parapijos koplyčia. Apie 1690 m. pastatoma antroji bažnyčia (bent taip sako šaltiniai, bet didžiausia tikimybė, kad buvo pastatyta tik Belikovičių koplyčia), o 1773 m. Mykolas Šmigelskis pastatė naują bažnyčią. 1904 m. Ceikiniai tampa filija su parapijinės bažnyčios pareigomis ir teisėmis, o 1925 m. – pilnateise parapija.

Ėjo 1938 metai. Po Europą jau blaškėsi karo šmėkla. Ceikinių parapijos valstiečiai, kaip įprasta, dirbo savo darbą. Į pabaigą ėjo derliaus tvarkymo darbai ir pasiruošimas artėjančiai žiemai. Bet tartum perkūnas iš giedro dangaus trenkė į ramius Ceikinių parapijiečius, kai spalio viduryje pakibo viešose vietose Švenčionių antstolio raštas, pranešąs, jog 1938-10-15 d. kartu su Ceikinių dvaro likučiais ir Ceikinių parapijos bažnyčia bus aprašyta nekilnojamasis  turtas. 1938-10-19 d. paskelbta, kad Ceikinių dvaro limitacija (viešas pardavimas) vyks 1938-12-17 d. Tarp kitų objektų išvardinta: 1) aikštė po klebonija ir daržu kartu su trobesiais įvertinta 2000 auksinų (zlotų); 2) aikštė po bažnyčia – 1000 auksinų; 3) aikštė po daržu ir smukle (kažkada buvo dvaro smuklė, kur dabar parapijos namas bažnyčios tarnams) kartu su trobesiais –1500 auksinų; 4) žemė po kapais – 500 auksinų. Bažnyčios turtas kartu su kapinėmis įvertintas 5000 auksinų, o jei parapija tos sumos nesumokės iki  gruodžio 17 d., turtas turės būti parduotas iš varžytinių.

Buvo manoma, kad Ceikinių bažnyčia pastatyta Ceikinių dvaro padovanotame sklype. Po Pirmojo pasaulinio karo tame pačiame sklype parapijos lėšomis buvo pastatyta nauja klebonija. Kapinės toje pačioje vietoje buvo jau nuo neatmenamų laikų ir tik nedidelis jų plotelis buvo buvusioje dvaro žemėje, o visa kita – miestelio ūkininkų padovanotoje žemėje. Visą bėdą parapijiečiai vertė paskutiniam Ceikinių dvaro savininkui Antanui Brinkai (Brynk), kuris 1915 m. nupirko Ceikinių dvaro likučius ir neva į dvaro sudėtį įrašė ir parapijos nekilnojamąjį turtą.

Bet situacija nebuvo tokia jau paprasta. Ceikinių bažnyčia visada priklausė Ceikinių dvarui ir čia dirbusiems filialistams dar XIX a. pirmoje pusėje algą mokėjo Ceikinių dvaras. 1847 m. Ceikinių dvaro (savininkas – Mykolo Šmigelskio anūkas Mykolas) inventoriuje įrašyta, kad Ceikinių dvarui priklauso: miestelis su bažnyčia (vadinamas Keiziais arba Ceikiniais), 6 kaimai (Keizių, Mėšlių, Burkalų, Saulės ir kt.) ir 4 viensėdžiai (LVIA F. 394). Dar XIX a. pabaigoje Ceikinių dvaras buvo padalintas ir jo dalis atiteko paskutiniam iš Šmigelskių – palikuonės Vladimiros Galaunienės (Golownia) sūnui Fadiejui. Dėl skolų bankui nuolat buvo skelbiamos dvaro varžytinės. Bet dvaro parduoti bankui vis nesisekdavo. Taip 1907 m. Vilniaus žemės bankas paskelbė, kad Fadiejaus Galaunės 189,73 dešimtinių Ceikinių dvaras skolingas bankui 1342 rublius, taip pat buvo nesumokėta 93,84 rub. palūkanų.

1904 m. Ceikinių bažnyčia gavo parapijinės bažnyčios teises ir pareigas ir jai turėjo būti paskirta beneficija, t. y. dovanota žemė. Visos pastangos gauti žemės buvo bergždžios, nes dvaras ir visa žemė buvo užstatyti bankui. Įsigijus dvarą Antanui Brinkai su jo skolomis, žemė parapijai vėl nebuvo skirta. Nepadėjo ir Vilniaus vyskupijos kurija. Paskelbus varžytines, vėl buvo kreiptasi į kuriją, kuri atsisakė suteikti pagalbą. Tad viskas buvo palikta parapijiečių valiai. Ceikinių parapija buvo viena iš mažesnių Švenčionių dekanate (mažesnės buvo Vidiškių ir Paringio parapijos), 1938 m. turėjo 3428 tikinčiuosius. Parapijos klebonas L. Varanavičius surinko reikiamą sumą. Prie išpirkimo gana simboliškai prisidėjo ir aplinkinių dvarelių (Kurniškių, Paceikinės ir kt.) lenkais save laikantys dvarininkėliai.

1939 m. gegužės 25 d. arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis aplankė Ceikinių parapijos bažnyčią.  Iš visos parapijos susirinko žmonių jo pasitikti. Lietuviai puošė bažnyčią, vartus ir viską tvarkė, o lenkai nedalyvavo. Prieš arkivyskupo išvažiavimą keletas vietinių lenkų, susirinkę klebonijos prieangyje, laukė arkivyskupo. Susirinkusieji ėmė prašyti lenkiškų pamaldų. Arkivyskupas juos išklausė. Jis liepė kunigui laikyti jiems kiekvieną sekmadienį, 9 valandą, Mišias ir sakyti pamokslą lenkiškai. Žmonės murmėjo, bet atvirai neprotestavo. Juk jie savo lėšomis išpirko bažnyčią, dėjo tuo metu visas pastangas ją padidinti, o čia tie, kurie beveik nieko neaukoja, gavo tai, kiek jie neverti. Truko tai neilgai, nes po kelių mėnesių kraštą okupavo Raudonoji armija.