Bendraeuropinės iniciatyvos prieš skausmą ištakos siekia 1993 m.,, kuomet Paryžiuje vykusiame VII  Pasaulio skausmo kongrese susivienijo senojo žemyno skausmo draugijos ir buvo įkurta Europos skausmo draugijų federacija – EFIC. 2001 m. spalio 18 d. Europos parlamentas patvirtino EFIC „Skausmo deklaraciją“, kuri lėtinį skausmą pripažino didžiule sveikatos priežiūros problema, liga, turinčia savo teises. Šią deklaraciją pripažino daugelis Europos vyriausybių. Kiekvienais metais Europos parlamentas skelbia ,,kovos su skausmu“ metus. Antai 2009–2010 m. buvo paskelbti ,,kovos su griaučių raumenų skausmu“, o 2012 m. – ,,kovos su ūminiu skausmu“ metais. 2013-ieji buvo pripažinti kovos su galvos skausmu metais.

Skausmo įtaka visuomenei yra milžiniška. Lėtinis skausmas diagnozuojamas tuomet, kai trunka daugiau kaip 3 mėnesius ir yra varginantis bei trukdantis dirbti ir gyventi. Statistika skelbia, kad Europoje kas penktas gyventojas, arba 20 proc. gyventojų, kenčia lėtinius skausmus, o tai jau yra milijonai Europos gyventojų. Iš šio skaičiaus vyrauja sąnarių ligų sukeltas skausmas – 40 proc. Nugaros skausmai sudaro 20 proc. visų  kenčiančių žmonių.

Lietuvoje skausmus kenčiančių žmonių statistika taip pat panaši. Lėtinio pobūdžio skausmus Lietuvoje kenčia kas 5 gyventojas, apie 20 proc. O stiprų vėžinių ligų onkologinį skausmą Lietuvoje kasdien kenčia apie 4 tūkst. gyventojų.

Lėtinio skausmo įtaka ir pasekmės visuomenei didžiulės. Jungtinėje Karalystėje lėtinį skausmą kenčia 5 milijonai pacientų, tai atneša 45 milijonus nedarbo dienų ir 193 milijonus svarų sterlingų nuostolių valstybės biudžetui per metus. Lėtinis skausmas griauna normalų socialinį asmeninį gyvenimą, sutrikdo darbuotojo darbo produktyvumą ir kenkia metiniam BVP. 25 proc. atvejų trikdo šeimos santykius, o tai dažnai būna tiesioginė skyrybų priežastis, 20 proc. sukelia depresiją, o tai trikdo asmens socialinę adaptaciją visuomenėje, o 15 proc. skatina žudytis. Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas. Manau, jei sumažėtų žmonių, kenčiančių lėtinius skausmus, tai sumažėtų ir savižudybių Lietuvoje.

Mūsų respublikoje atliktas tyrimas parodė, kad dėl skausmo 10 proc. ligonių prarado savo darbą, 13 proc. pakeitė savo pareigas, 14 proc. ligonių pakeitė savo darbą iš esmės. Tačiau ir Lietuvoje įvyko permainų. Dar 1993 m. Vilniuje, Santariškėse, buvo įkurta Skausmo klinika. Jos įkūrėja buvo gydytoja anesteziologė Janė Baublienė. Pamažu skausmo klinikos kūrėsi ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje ir Utenoje.

Utenoje nuo 2010 m. pradžios taip pat veikia skausmo gydymo dienos stacionaras, kurio įkūrėjas yra šio straipsnio autorius. Utenos skausmo gydymo dienos stacionare atliekamos intervencinės skausmo gydymo procedūros. Adatomis pasiekiamas skausmo židinys ir skausmas tiesiogiai malšinamas veikiant skausmo priežastį ir tuo pačiu atliekamas gydymas, suleidžiant vaistus tiesiogiai į skausmo židinį.

Dažnai tenka atlikti sudėtingas procedūras, kai vaistai suleižiami atliekant intervencijas į stuburą. Sudėtingiausios intervencijos į stuburą, kurios yra prilyginamos minimaliai invazyvioms neurochirurginėms operacijoms be pjūvio, jos atliekamos operacinėje. Tuomet skausmo židinys  pasiekiamas, naudojant rentgeno aparatą. Jei pavyksta gauti ilgalaikę skausmo ligos remisiją, trunkančią mėnesį ir metus, tai būna džiugi naujiena tiek gydytojui, tiek jo pacientui. Taigi gydoma pati liga, o ne vien tik jos simptomai. Tuo pačiu gydomi ir konsultuojami onkologiniai ligoniai, išrašomi kompensuojamieji vaistai, esant reikalui, suleidžiami vaistai į sąnarius.

Į skausmo gydymo dienos stacionarą kreipiasi ligoniai, kurie būna nusivylę medicina. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokius pacientus, kuriems buvo atliktos rekonstrukcinės sudėtingos neurochirurginės operacijos, apimančios tiek stuburo  išvaržų  šalinimo, tiek stuburo implantų operacijas. Dažnai nutinka taip, kad po operacijos skausmas nedingsta, o pradeda vyrauti jau kaip skausmo liga. Tokie ligoniai praeina visas instancijas, pradedant gydytojais, baigiant ekstrasensais, tačiau niekur negauna reikiamos pagalbos. Vienintelė išeitis lieka kreiptis į skausmo gydytojus.

Šiuo metu Lietuvoje veikia net dvi skausmo draugijos. Viena jų yra „Skausmo draugija“, vienijanti visų specialybių gydytojus, kita – ,,Skausmo klinikų asociacija“, vienijanti daugiau intervencijomis į organizmą užsiimančius gydytojus anesteziologus. Yra net dvi veikiančios internetinės svetainės: www.jeiskauda.lt ir www.skausmoklinika.lt, kur pacientai gali pateikti klausimus ir gauti kvalifikuotus atsakymus bei naudingos informacijos.

Utenoje pacientai yra registruojami konsultacinės poliklinikos registratūroje, pateikus gydytojo siuntimą. Jį gali parašyti bet kuris gydytojas, taip pat ir šeimos gydytojas. Siuntime turi būti parašyta, kaip ligonis buvo gydytas iki šiol, nurodytos kokios operacijos jam buvo atliktos. Pridėti reikia ir paprastas rentgenogramas ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso nuotraukas. Taip pat turi būti nurodyti medikamentai, kuriuos vartoja pacientas ir gretutiniai susirgimai, kuriais serga bei paprasti kraujo, cukraus ir šlapimo tyrimai.

2010 m.., šioms draugijoms bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija, organizuota opioidinių analgetikų konferencija. Išvada buvo pateikta neginčytina: Lietuvoje skausmo gydymas yra nepakankamas. Nuskausminamųjų medikamentų skiriama nepakankamai, o dažnai jų skyrimas būna neefektyvus. Be to, tarp pačių gydytojų vyrauja stiprių narkotinių analgetikų skyrimo baimė.

Dažnai iš paciento lūpų tenka išgirsti, kad „gydytojai man neskyrė stiprių vaistų, nes bijo, kad aš tapsiu narkomanu“. Buvo konstatuota, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, gydytojų paskirtų narkotinių analgetikų suvartojama mažiausiai, todėl peršasi išvada, kad mes kankiname savo žmones, leisdami jiems kęsti nepakeliamus skausmus. Tuo pačiu buvo sugriautas mitas, kad vartojant narkotinius analgetikus, tampama narkomanais. Galiu savo pacientus nuraminti: Vartojant vaistus taip, kaip yra paskirta gydytojo, narkomanais  netapsite.