Jeigu nežiūrėsi, kiek pinigų turi kišenėje ir kokios kainos, tai gyvenimas gali pasirodyti esąs gana linksmas. Ypač jeigu radijo pasiklausai, televizorių pažiūri, internetinę spaudą pavartai (mėtyti pinigus respublikinei „popierinei“ – ji to nenusipelnė).

Štai viename portale skaitau pavadinimą: „Estijos ministras lietuvius išvadino kvailiais“. Iš karto linksma pasidaro: žmogus pasakė nepagalvojęs, vadinasi, pasakė tai, ką galvoja. Bet kai perskaitai straipsniuką, paaiškėja, kad estas ne visus lietuvius kvailiais pavadino, o tik pasakė, kad Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. Tada ir apsidžiaugi, kad tavęs neišvadino, ir nusivili: taigi nieko naujo, apie mūsų Vyriausybę visi pakankamai žino…

Apie būsimą euro įvedimą pasiskaitai – irgi linksmiau pasidaro. Žinoma, jei gali džiaugtis tuo, kad valdžia toliau tarp mūsų kvailių ieško. Juk mums norisi, kad valdžioje ne kvailiai sėdėtų, todėl ir džiaugiamės, jog valdžia įsitikinusi esanti gudresnė už tuos, kurie ne valdžioje.

Štai valdžia aiškina, kad įsivedus eurą nebereikės mokėti už litų keitimą į eurus, patogiau bus važinėti į užsienį, pervedinėti pinigus, ir apskritai gyvenimas pagerės. Kasmet dėl lito ir eurų keitimo neva pavyks sutaupyti apie 140 mln. litų.

Pagalvokite, koks tai džiaugsmas pensininkui: nebekeisdamas litų į eurus, o eurų į litus, jis taupys, taupys… Nekeičiate? Patys kalti – nesutaupysite.

O štai pasiruošimas euro įvedimui – pinigų gamyba, informacinių sistemų parengimas ir t. t. kainuos 700–900 mln. litų. Čia iš biudžeto reikės mokėti, ar ne? Vadinasi, sumokės ir tie kvailiai, kurie iki šiol nesusipranta ir nei litų į eurus, nei eurų į litus nekeičia. O kam įvedimas bus pelningas? Manau, tiems gudručiams, kurie investavo į politikus, pasisakančius už euro įvedimą.

Na, apie visokias reklamas, ypač vaistų ir papildų,  nerašysiu. Jeigu norite sužinoti, kas dabar išreklamuota, nueikite į vaistinę ir pasiklausykite, kokius pavadinimus kokia nors močiutė iš popierėlio skaito. Geriausia tai daryti vaistinėje, esančioje prie kokios nors maisto prekių parduotuvės: gal pamatysite, kaip ta močiutė, jai visai nereikalingų vaistų ir papildų prisipirkusi, į parduotuvę nebeužsuka: pinigų nebelieka. 

Nebejuokinga, bet ar matėte kur nors bulvių ar panašių maisto produktų reklamą? Ne, reklamuojama paprastai tai, kas nėra ypač sveika, užtat yra pakankamai brangu.

Na, užtat prieš kokias nors šventes žiniasklaida jus pamokys, kaip ir ko prisivalgyti, o po švenčių – iki kitų švenčių –  kimš į smegenis, kaip reikia suliesėti. Rodos, neėsk per daug, ir nenutuksi. Bet argi kas nors iš to uždirbs? Net žiniasklaidai nebus apie ką šnekėti.

 Pabaigai dar viena linksma istorija. Kadaise, gal net jau prieš kokį dešimtmetį, „Dviračio šou“ paskelbė, kad 1895 metais į Vilnių su socialdemokratais susitikti atvažiavusiam Uljanovui Leninui priimančioji pusė parūpino visokių malonumų, ir būsimas proletariato vadas užsikrėtė sifiliu. Dabar, kai valdžioje socialdemokratai, taip nebemanoma. Yra nuomonė, kad kiaulę sifiliu sergančios prostitutės pavidalu Leninui pakišo koks nors Landsbergio prosenelis – juk dėl visko kaltas, ir ne tik Lietuvoje, yra Landsbergis. O gal Kubilius?