Išeina kaimas, o su juo ir senieji amatai. Dar jaunystėje kaime, menu, neįmanoma buvo išsiversti be iš medienos skeltų atplaišų pintų įvairios paskirties krepšių: didelių – šienui nešti, mažesnių – bulvėms, grybams, obuoliams, kitoms daržovėms rinkti, laikyti. Krepšių pynėjų rajone dabar liko vienas kitas. Vienintelis šio amato atstovas, patekęs į naują knygelę „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“, yra Kazitiškyje gyvenantis 82-ejų Alfonsas Klimas.

„Be tėvų likau trylikos metų. Visi ūkio darbai tuomet ant mano pečių užvirto, viską pačiam reikėjo daryti, visko išmokti. Išmokau ir krepšius pinti, ir virves iš kanapių, vėliau iš linų vyti, statines, kubilus daryti, arklius kaustyti, net batus šeimynai pasiūdavau. Anksčiau kaime be šių daiktų – kaip be rankų. Sodybose daugelis vyrų viską patys pasidarydavo, nebuvo įpročio, tarkim, krepšius vieni kitiems pardavinėti, bet po karo jau galima buvo ir parduoti, rublį prisidurti. Tarkim, didelis krepšys (kašikas) šienui nešti turguje kainavo 10 rublių, mažesni krepšiai – pigiau. Anuomet tai buvo nemenki pinigai. Viską pindavau, vydavau vakarais, nes dieną valdiškuose darbuose dirbau. Dvidešimt metų traktorininku Švedriškės kolūkyje dirbau, ilgai plytas gaminau. Gimiau ir gyvenau Užsienių k., kuris vos už kelių kilometrų už Kazitiškio, bet priklausėm Švedriškės kolūkiui. Čia tarpukariu ėjusi lenkų demarkacinė linija viską sujaukė. Kazitiškis buvo lenkų teritotijoje, o Užsieniai bei Švedriškė – Lietuvoje. Tai ir po karo tos ribos tarsi liko. Mano kaime buvo gero molio karjeras, jo sluoksnis 4 m storio siekė. Tad iš Užsienių molio plytos ilgai gamintos. Iš jų Švedriškės mokykla, Kazitiškio bažnyčia, kiti pastatai mūryti“, – ramiu balsu ponas Alfonsas prisimena seniai žirgais nušuoliavusius jo jaunystės metus.

Kalbą suku link jo amato – krepšių. Teiraujuosi, iš kokios medienos kašiai pinami, kaip tai daroma, kiek trunka pagaminti vieną krepšį?

„Krepšiams pinti tinka tik pušis. Ji gerai skyla. Svarbu miške išsirinkti gerą medį – tiesų, be šakų. Įgudusi akis iš karto atskiria tinkamą pušį pagal žievę. Skaldoma peiliu. Dideliam kašiui skeltų plaušų reikia iki 2,20 m ilgio, kitiems trumpesnių. Medis turi būti žalias, antraip jo neužlenksi, jis luš. Todėl vasarą kartais padžiūvusią pušį, jos ruošinius tenka mirkyti. Bulvinį kašį nupinu per valandą, dideliam ir tris sugaištu, – pasakoja A. Klimas.

Pastaraisiais metais ponas Alfonsas jau nepina. Viena, atsargų dar turi nemažai, antra, paklausos jau nėra, o ir sveikata nebe ta, pirštai neklauso, akys nusilpo. Dabar dėl to jau nei sugedusio laikrodžio, nei radijo imtuvo nepataisytų, kaip kadaise. Ir batų nepasiūtų. O juos siuvo iš chromo odos, kurią pirkdavo (chromas darytas iš veršelių odos). Įdomiausiai buvo tvirtinamas padas. Be įprastų vinių, kaip Palūšės bažnyčia kadaise statyta. Parodė dar likusius aulinius batus. Padas dviem eilėmis pritvirtintas… beržinėm vinutėm. Pade buvo praduriamos skylutės ir į jas sukalamos iš beržo padarytos degtuko storio vinys. Kai avint padai sušlapdavo, beržinės vinys išbrinkdavo ir laikydavo dar stipriau. Tokia štai išmintis buvo kadaise.

Dabar ponas Alfonsas dienas pasitinka ir palydi savo namuose proanūkių Vilijos ir Elingos draugijoje, nuolat lankomas vaikų, anūkų. Žiūri pro langą į sausio šalčio sukaustytą žemę, prisimena ir nesočią vaikystę, ir sunkią jaunystę, brandos metus. Atmintis atkrapšto ir šviesių dienų, ir negandų. Viskas susipynė į metų išmintį ir patirtį, kurią dabar po kruopelę dalina vaikams, anūkams, pronūkiams. Ir ko daugiau reikia gyvenimo rudenio sulaukusiam žmogui.

Autoriaus nuotr.