Šeštadienį, prieš prasidedant pirmajam Lietuvoje olimpiniam žiemos festivaliui, Ignalinos kultūros ir sporto centre pristatytas filmas „Algimantas Šalna: norėjau būti geriausias“. Renginyje dalyvavo ir iš JAV atvykęs pats biatlonininkas su žmona Neringa. A. Šalna olimpiniu čempionu SSRS rinktinės sudėtyje komandinėje estafetėje tapo prieš 30 metų, 1984-aisiais, Sarajeve.

Ignalinoje filmo pristatyme dalyvavo Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, filmo kūrėjai Stasys Petkus ir Gintarė Grikštaitė, rajono meras Bronis Ropė, kiti svečiai. Ignalinoje filmo pristatymas buvo jau ne pirmasis. Kadangi A. Šalna kalbėdamas sakė, kad pirmąkart žiūrėdamas filmą ir ašarą nubraukė, po peržiūros Ignalinoje jo paklausiau, ar ašara ir šįsyk sužvilgo. Algis sakė: „Stengiuosi išlikti ramus, bet viduje vis vien jaudulys kirbėjo, viena kita ašara ir šįkart pabėgo“.

Kalbėjęs filmo režisierius S. Petkus rajono merui pasiūlė Žiemos sporto centre baigiamą statyti šaudyklą pavadinti A. Šalnos vardu. Meras sakė, kad tai turėtų padaryti Kūno kultūros ir sporto departamentas, kadangi naujieji sporto statiniai jam priklauso, o dėl A. Šalnos vardo įamžinimo savivaldybė turi kitų, kur kas svaresnių ketinimų. Juos įgyvendinus, o pažadas iš A. Šalnos tam gautas, jo vardą girdėsime ir jį patį Ignalinoje matysime kasmet (šie ketinimai MI žinomi, bet juos atskleisti dar ne laikas).

Beveik valandos trukmės dokumentinis filmas pasakoja apie A. Šalnos vaikystę, pirmuosius žingsnius slidinėjime, persikėlimą į biatloną, gyvenimą JAV, darbą Jungtinių Valstijų biatlono vyrų ir moterų rinktinėse ir, žinoma, Sarajevo olimpines žaidynes, kuriose A. Šalnai estafečių varžybose pavyko laimėti olimpinį auksą. Filme kalba daug čempiono draugų ir trenerių iš SSRS rinktinės, jo buvusių ir dabartinių auklėtinių amerikiečių, žmona Neringa, seserys Marija ir Nijolė, daugelis kitų. Nors apie kraštietį, atrodo, žinojau bemaž viską, nes ne kartą esu ėmęs interviu, tačiau kai kuriuos faktus iš filmo sužinojau pirmąkart. Filmo pavadinimas „Norėjau būti geriausias“ atitinka A. Šalnos gyvenimo, jo sportinės karjeros credo. Filme jis sako: „Kai pradėjau sportuoti, pradžioje norėjau būti geriausias klasėje, po to geriausias mokykloje, rajone, Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, pasaulyje…“ Ir į kiekvieną laiptelį buvo įkopta. Vieno A. Šalna gailisi, kad olimpiniu čempionu netapo individualioje rungtyje. Ir itin apmaudu, kad šį tikslą pasiekti sutrukdė vienas vienintelis netaiklus šūvis. Jei jį būtų pataikęs, dabar puoštųsi ir individualiu aukso medaliu.

Baigęs sportininko karjerą, A.Šalna treniravo Sovietų Sąjungos moterų biatlono rinktinę. Nuo 1991 m. penkiolika metų buvo JAV biatlonininkų rinktinės vyr. treneris. 1994 m., 1998 m., 2002 m. ir 2006 m. olimpinėse žiemos žaidynėse – JAV olimpinės biatlono rinktinės vyr. treneris. Dabar treniruoja jaunimą, mokyklose ieško biatlono talentų. Į Lietuvą grįžti planų neturi, nes Amerikoje užaugo vaikai, Vermonto valstijoje, Vilistono miestelyje, turi namą, nedidelį viešbutį, kepyklą. Dukra ištekėjusi už amerikiečio, sūnus dar gyvena su tėvais.