Kas sako, kad valdžia žmonėmis nesirūpina? Štai nuo vasario 1 pradėjo veikti dar vienas pagalbos telefonas, kuriuo bus galima skambinti, dingus vaikams. Ir kai tėvai nežino, kur vaikas dingo, ir kai vaikelis jau ne pirmą kartą iš namų pabėga.

Labai negeranoriški valdžios atžvilgiu žmonės sako, girdi, tai tik dar vienas „skambučių centras“, kuris faktiškai bus tarpininkas tarp žmogaus ir policijos.

Labai negražios kalbos. Kodėl mes visame kame matome tik kažkokius negerus dalykus? Juk kai (nelinkiu šito nė vieniems tėvams) dings vaikas ir tėvai paskambins tuo naujuoju telefonu, ten sėdinti (-s) konsultantė (-as) (pas mus lyčių lygybė, negalima nė vienos pusės įžeisti) išklausinės, kaip ten viskas nutiko, o paskui visa tai perduos policijai.

Tačiau ar galima lyginti tiesioginį pokalbį su policija ir pokalbį naujuoju telefonu? Policija išklauso ir užrašo. O naujuoju telefonu ne tik išklausys, bet dar ir paguos, nuramins, nes šitame naujame centre dirbs psichologai. Ko gero, todėl dabar naujasis telefonas pavadintas karštąja linija. Suprask, policijos telefonas – šaltoji linija.

Tiesa, į policiją tiesiai irgi nebepaskambinsi, tiesiog užmiršau, kad visur karštos linijos, kuriomis kol prisiskambini, tai ir gaisravietė atvėsta, ir žmogelis numiršta ir atvėsta…

Bet supraskime galų gale, ką tai reiškia Lietuvos žmonėms? Ogi tai yra naujos darbo vietos. Žmonių, priimančių skambučius, reikia? Reikia. Psichologų reikia? Žinoma, juk jie šiaip jau Lietuvoje darbo neranda, o čia galės žmones guosti.

Negerai kalba tie, kurie mėgina įrodinėti, esą psichologų guodimas nieko neduoda. Esą tai įrodo vienoje psichiatrų šeimoje išaugęs vaikelis, kuris apskritai išėjo iš namų ir tapo valkata, ir į normalų gyvenimą grįžti visai neketina.

Na, gerbiamieji, jums kad tik gauti – juk ir kitiems reikia. O dėl to Vilniaus gatvėmis šlitinėjančio 25 metelių valkatos – Lietuvoje laisvė, ir nėra čia ko tėvų kaltinti, nors jie ir psichiatrai. Užtat tai yra teisinga valkatos atžvilgiu.

Prisiminus teisingumą, vertėtų prisiminti ir pensijų ekspertu vadinamo (besivadinančio?) Teodoro Medaiskio prieš gerą savaitę per LRT radiją pasakytus žodžius, esą atkurti pensijas yra socialiai neteisinga.

Beje, T. Medaiskis buvo socialinės apsaugos ministru ketvirtojoje ir penktojoje Vyriausybėse, kurioms vadovavo premjeras Bronislovas Lubys. Socialinės apsaugos!

Pas mus Lietuvoje (o gal ir kai kur kitur, nebuvau ir nemačiau) labai mėgstama teisingumą, etiką ir kitus panašius dalykus dar smulkiau paskirstyti. Štai, sakysim, yra žurnalistų etika, teisėjų etika, net vagių etika. Yra socialinis teisingumas, kuris reikalauja, kad, pasak T. Medaiskio, pensininkams nebūtų jokių kompensacijų, nes nekompensuojama tiems, kurie per krizę, sakysim, visai neteko darbo…

Tai socialinis teisingumas. Bet ar yra tiesiog teisingumas?

Žinoma, yra. Tai mums įrodinėja teisėjai, kurie vienas po kito kreipiasi į teismą, reikalaudami, kad valstybė kompensuotų jiems per krizę nurėžtus atlyginimus. Koks čia mechanizmas, paklausite? Ogi labai paprastas: Petras priteisia kompensuoti atlyginimą Jonui, o Jonas – Petrui, nes to reikalauja teisingumas.

O kaip dėl pensininkų? Taigi aišku, kad jiems turėtų galioti ne šiaip kokio teisingumo, o socialinio teisingumo taisyklės, nes pensininkui Petrui pensininkas Jonas teisingumo pritaikyti negali. Ir apskritai, argi pensininkai buvo labai nuskriausti – nemaža dalis jų vos po kelių dešimčių litų neteko. O teisėjai – ir po porą tūkstančių. Tad aišku, kam turi būti taikomas socialinio teisingumo, o kam – tiesiog teisingumo taisyklės.