„Baigiasi kaime arklių era, nereikalingu tampa ir mano amatas“, – sako Subiškio (Linkmenų sen.) rimorius Juozas Valaika. Kas toks rimorius? Žodis ne kasdien vartojamas, tai, ko gero, daugeliui ir nežinomas. Rimoriaus amatas – arklio pakinktų (pavalkų, balnų, kamanų, apynasrių ir kt.) gaminimas. Tai beveik išimtinai rankinis darbas. Kai kiekvienoje sodyboje buvo laikomi arkliai, pakinktus dažnas gaspadorius pats pasidarydavo. Dabar rimorių rajone – suskaičiuoti vienos rankos pirštų pakaks. Į neseniai rajono savivaldybės išleistą knygelę „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“ pateko tik vienas pakinktų gamybos meistras – pradžioje minėtas ponas Juozas iš Subiškio.
Kaip gaminami pakinktai, Juozas stebėjo nuo vaikystės, kai juos darė kaimynai, anuomet pripažinti meistrai.
„Jei man kas įdomu, žiūriu ir įsimenu, kaip tai daroma. Taip ir su rimoryste buvo. Tačiau, kol gyvenimas neprivertė, negaminau. O gyvenimas per petį tapštelėjo 1985-aisiais. Tuomet gavau arklį, gana stambaus sudėjimo, tad visi turėti pakinktai, pirmiausia pavalkai, jam buvo per maži. O pakinktai turi tikti arkliui iki smulkmenų, antraip suluš, pritrins žaizdas gyvuliui. Tad teko pačiam pavalkus savam arkliui gaminti. Nuo tada ir suklestėjo mano amatas. Sau gaminau, kitiems, pardavimui vieną kitą pakinktų komplektą padarydavau. Pavargsti 3–4 dienas, bet kišenėje 200 rublių turi. Vėliau pats pradėjau arklius auginti, juos mokyti (turėjau penkis), tad pakinktų reikėjo ir reikėjo“, – pasakoja J. Valaika.
Pakinktų gamybai reikia įvairių medžiagų – odos, medienos, veltinio, geležies. Viską pirkdavo. Dažnai Juozas nerasdavo reikiamų medžiagų, ypač odos, tai iš kur tik jos neprasimanydavo. Tarkim, iš senų batų aulų odos „pavogdavo“.
„Ypač daug darbo su balnais. Viską reikia rankomis siūti. Ne kiekvienas ir lanką padarys. Jis lenkiamas iš vyšnios ar žilvičio. Prieš lenkiant su specialiu įtaisu, medį reikia šutinti karštoje vonioje, kad šis lenktųsi, o nelūžtų. Kamanų metalines detales kalvėje pats nukaldavau. Kaip ir pasagas. Vėliau pakinktų atsirado ir parduotuvėse, tačiau visus juos reikėdavo perdaryti. Antraip savaitė kita – ir sulūždavo“, – prisimena rimorius Juozas.
Jis palydi iki savo dirbtuvių, papuoštų lanku, pasaga ir raktu. Dirbtuvėse ant sienų kabo keli komplektai pakinktų, daugybė tvarkingai sudėtų rankinių ir elektrinių instrumentų.
„Viską turiu, ko reikia, tik imk ir daryk, bet jau ir sveikata nebe ta, ir paklausos nėra“, – atsidūsta septyniasdešimt antruosius minantis Subiškio rimorius.
J. Valaika visą darbinį gyvenimą nuo 1964 m. iki pensijos darbavosi kolūkiuose. Aštuonerius metus traktorininku P. Cvirkos kolūkyje (kai Subiškis dar priklausė Švenčionėlių, po to Švenčionių rajonams). Vėliau „Vilties“ kolūkyje dirbo mechaniku, dirbtuvių vedėju. Juozo metai, kaip pats sako, neslėgtų jo dar taip sunkiai, jei ne visokios ligos.
„Ir čia, ir ten skauda, turėjau insultą, kuris, va, man ir lazdą į rankas įbruko. Nuvažiuoju pas daktarus su viena liga, tie dar tris atranda. Taip ir stumiu savo dienas“, – šypsosi ponas Juozas. – „Namo“ išlydėjau jau daugelį savo draugų, kaimynų. Kažin, ar mane liks kam palydėti, kai „namo“ ir aš susiruošiu…
Nesinori tokia minorine gaidele šį rašinį apie rimorių baigti. Šiaip gyvenime Juozas buvo ir lieka optimistas, apie ką bekalbėtų, vis kokį juokelį, šposelį įterpia. Tvarte dar laiko tris vištas ir gaidį, tai turi kuo rūpintis, pareigą palesinti, apžiūrėti. Džiaugiasi dukromis, kurios jį lanko, lauktuvių parveža. Tad ir dienos tos – ne vien rymojimas prie lango, žvelgiant į Labanoro girios pakraštį.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!