Skip to content

Metų sūkuriuose pranešta ir nesulaužyta priesaika

Auksas – vienas brangiausių metalų. Jis visada simbolizuoja kažką reikšmingo, didingo, pasiekto sunkiu darbu. Taip ir auksinės vestuvės – ilgamečio, kartais nelengvo, buvimo kartu vaisius. 50-osios vestuvių metinės – tarsi didelės sutuoktinių meilės paminklas, pastatytas iš džiaugsmų, negandų ir rūpesčių. Tądien jauniesiems dovanojami auksiniai papuošalai, kaip meilės ir ištikimybės ženklas. Į svečius kviečiami artimi giminaičiai: vaikai, anūkai ir proanūkiai, geriausi draugai ir liudytojai. Dovanoti galima pačius įvairiausius daiktus, svarbiausia, kad jie būtų iš aukso arba paauksuoti. Vaikai turi būtinai savo tėvams padovanoti auksinį daiktą, kaip pagarbos ir jų šeimyninės sąjungos ženklą.

Metų auksu sužvilgo

Vidiškėse gyvenantys Aldona ir Idelfonsas Ramanauskai rytoj prie altoriaus vėl mainys aukso žiedus. Po 50-ies drauge pragyventų metų. Juos sveikins trys sūnūs ąžuolai, dešimt anūkų ir penki proanūkiai (jau ateina ir šeštasis į šį pasaulį), dar draugai, giminės ir kaimynai. Kai dabar pusė susituokusių porų išsiskiria, kartais nė metų neištvėrę, Ramanauskai petys petin drauge pusę amžiaus pragyveno. Alfonsas (taip jis kaimynų ir šeimoje vadinamas), lankantis pas juos namuose, nesidrovėdamas ir šypsodamasis, žiūrėdamas į akis Aldonai sakė: „Negalvojau, kad tokia graži ir po tiek metų būsi, gerai, kad anuomet mums viskas gerai išėjo…“. Ir pridūrė: „Kadaise nuo neapgalvotų žingsnių saugodavo mintis – ką kaimas pasakys. Dabar seniai to niekas nepaiso, todėl tie mūsų pragyventi metai mums itin brangūs“.

Meilės kibirkštį įskėlė… vanduo

Aldona ir Alfonsas – iš Ceikinių krašto. Ji iš Čižiškių, jis – iš Rizgūnų. Susipažino kuokinėdami. Alfonsas tylus, drovus buvo, Aldona – drąsesnė pana. Todėl kartą jaunatviškai šėliojant, atsakydamos į berniokų kibinimą, panos juos ėmė vandeniu laistyti. „Kai paėmiau kibirą su vandeniu, visi išsilakstė, o šis stovi kaip avinas. Tai jį ir apliejau vandeniu nuo galvos iki kojų“, – juokdamasi prisimena Aldona. Taip sakydama ji, pasirodo, visai Alfonso neįžeidė, mat jis gimęs po Avino ženklu. Tuomet gal ir prabėgo tarp judviejų ta nematoma meilės kibirkštėlė, ar Amūro strėlė abu kliudė, bet nuo to šlapio incidento Aldona ir Alfonsas ir ėmė draugauti.

Kai kalba pakrypo link vestuvių, Alfonso tėvai pasipriešino. Ne, ir viskas. Tad tėvams apie savo sprendimą pasakė, kai Ignalinos civilinėje metrikacijoje jau pareiškimus vedyboms padavė. Susirašė metrikacijoje 1964-ųjų vasario 9-ąją. Gavėnios išvakarėse. Kadaise neginčytina tiesa buvo (daugmaž ir dabar to paisoma), kad jokių linksmybių Gavėnios metu būti negali. Taigi ir vestuvių.

Kunigo kaprizas

Jos buvo sušoktos po Gavėnios ir Velykų, per Atvelykį. Čia Aldoną ir Alfonsą pasitiko naujos kliūtys. Alfonso tėviškė Rizgūnai priklausė Paringio parapijai, o šliūbą imti turėjo Ceikiniuose. Paringio kunigas Ceikinių klebonui privalėjo popierių parašyti, kad Alfonsas tikras katalikas ir su jo tikėjimu viskas gerai (ši nuostata bažnyčioje likusi iki šiol). Tačiau Paringio klebonas nerašo to popierėlio ir gana. Neva jie jau daugiau nei mėnesį nuodėmėje gyvena, be šliūbo. Tuomet reikalus ėmė tvarkyti būsima piršlienė, Aldonos sesuo Vladislava.

„Nulėkiau į Paringį ir pastačiau kunigą į vietą. Sakau, batus metams kitiems perki – matuojies, kad nespaustų, patogūs būtų, o vinčius tai visam gyvenimui. Todėl taip pat abiems reikia prisitrinti, prisiderinti. Dar pagąsdinau, kad jeigu iširtų vestuvės, Alfonsas iš siervarto gali ir rankas ant savęs sudėti. Nusileido kunigėlis ir popierių parašė“, – šelmiškai pasakoja piršlienė, aštuonias dešimtis metų už pečių turėdama, bet, atrodo, dar leisk ją į vestuves – šaunesnies piršlienės nerasi. Ponia Vladislava dar pridūrė, kad jos lengva ranka buvusi. Ji sutuokė tris poras. Viena jau atšventė sidabrines, dabar štai auksinės vestuvės, trečia pora, deja, jau Anapilyje, bet gyveno kartu, kol mirtis juos išskyrė.

Vedė skolintais žiedais

Antra kliūtis – Aldona ir Alfonsas neturėjo šliūbinių žiedų. Abi šeimos nebuvo pasiturinčios, tad nebuvo už ką tuos žiedus nusipirkti. Teko, važiuojant į bažnyčią, juos skolintis. Yra prietaras, kad skolintis vestuvinius žiedus – blogas ženklas. Gyvenimas nesiseks, pora pabirs. Bet štai penkiasdešimt metų, kaip viena diena, nugyventa, ir visi prietarai paneigti.

Į bažnyčią… traktoriumi

Trečia kliūtis – transporto problema. Vestuvės pirmą dieną vyko Čižiškiuose, antrąją persikėlė į Rizgūnus. Iš Čižiškių ir prie Ceikinių bažnyčios altoriaus Alfonsas Aldoną vedė. „Buvo balandžio pradžia, sniego dar iki kelių, niekas jo tada nevalė, nes ir mašinų buvo – rankos pirštų užtektų suskaičiuoti. Tad prie altoriaus vestuvininkai pusę kelio… traktoriaus rogėse važiavo. Įtaisė suolus ir kriokė per pusnis ir Čižiškių kalvas į bažnyčią. Prieš pat Ceikinius tik traktorininko paslaugų atsisakė.

Sutuokė Alfonsą ir Aldoną Ceikinių klebonas Karolis Garuckas, vėliau tapęs žinomu sovietmečio disidentu. Su jauduliu ir kiek virpančiais balsais abu Dievo akivaizdoje ištarė priesaikos žodžius: „Aš, Idelfonsas (Aldona), imu tave, Aldona (Idelfonsai), savo žmona (vyru) ir prisiekiu visada būti tau ištikimas (ištikima): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“.

Įsikūrė Vidiškėse

Susituokę apie 12 metų gyveno Čižiškiuose. O piršlienė Vladislava vis nerimavo: „Ko čia jums per tuos kalnus laipioti, kelkitės į didesnę gyvenvietę“. Pasirinko Vidiškes. Tiksliau – piršlienė viską suorganizavo. Susitarė su Vidiškių ūkio direktoriumi Povilu Čiūdaru, kad mainais už abiejų darbą ūkyje jis Ramanauskams kampą pradžiai duos kur gyventi. O vėliau jie namą iš Čižiškių parvežė į Vidiškes. „Ilgai vargom kol susitvarkėm. Ir namą statėm, ir vaikus auginom. Aš dirbau paukštyne, Alfonsas darbavosi traktorininku, kombainininku“, – prisimena Aldona.

Paprasti gyvenimo receptai

Ji pasakoja, kad visus tuos metus gyveno draugiškai, vienas kitam padėdami. Alfonsas nė karto rankos prieš ją nepakėlė, visada per jos gimtadienį (gimusi kovo 8-ąją!) gėlių atneša. Žinoma, kartais susipykdavom, bet tuomet vėl reikia taikytis, vienas kitam atleisti. Kas pirmasis po barnio kalbėti pradeda? Aldona sako, kad ji, juk Alfonsas, nebūt Avinas, užsispyręs, su charakteriu. Mintis skirtis niekada nė iš tolo nekilo. Juk kadaise nė mados tokios nebuvo. Gyveno, kaip kunigas sakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria…“

Ramanauskai džiaugiasi nugyventais metais, savo vaikais ir anūkais, dėkoja Dievui, kad sveikata dar leidžia visuo tuo džiaugtis, gėrėtis savo metų vaisiais. Tad rytoj Vidiškių bažnyčioje tvirtu žingsniu vėl žengs prie altoriaus sutvirtinti įžadus, duotus prieš 50 metų. Jau ne paslaptis, kad iš vaikų rytoj gaus ir aukso žiedus, kurių anuomet, 1964-aisiais, neturėjo.

xxx

 „Mūsų Ignalina“ taip pat sveikina Aldoną ir Alfonsą su jų šaunia bendro gyvenimo sukaktimi, linki sveikatos, vaikų, anūkų ir proanūkių meilės, dar ilgų gyvenimo metų, sulaukti smaragdinių, deimantinių, geležinių ir kitokių sukakčių.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje