Išaušo tokia diena, kai nebesupranti, žmogau, kas tu esi ir kur tu gyveni… Lietuva, lietuviai, tautiečiai, patriotai, meilė Tėvynei… Šie žodžiai įgavę jau visai kitokią reikšmę ir mūsų širdyse nebeskamba taip, kaip dar norėtume ir kaip kažkada, pirmą kartą su mokytoju Benediktu Jasiulioniu mokydamiesi Tautišką giesmę, tikėjome. Man regis, mes mylime tik įsivaizduojamą Lietuvą, kurios jau seniai nebėra. Mūsų politikai, pradedant Prezidente ir baigiant rajonų atstovais, imitavo meilę, imitavo teisybę, sąžiningumą, rūpinimąsi bei atsakomybę, net ir mūsų gyvenimus imitavo. Imituoja visa tai ir toliau. Kiekvienoje kartoje vis mažiau lieka išgrynintų lietuvių, iš prigimties esančių savo tautos ir šalies, aukštos vidinės kultūros ir moralės patriotų, kuriems nereikia aiškinti ir įrodinėti, kas yra meilė gimtajam kraštui, kalbai, šaliai, žmogui ir viskam, kas gyva… Nykstame. Tiesiog reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, turime labai silpną imunitetą. Išgrynintieji lietuviai išgyvens, bet kokiomis sąlygomis ir savo šalį mylės bet kokomis aplinkybėmis, o štai dauguma mūsų, likti pilnaverčiais žmonėmis gali tik griežtos priežiūros ir kontrolės „aptvaro“ sąlygomis. Tada mes ir mylėsime, ir gerbsime, ir darbštūs bei sąžiningi būsime…

Svečiuojamės pas tautietį, tremtinį, aktyvų Šaulių sąjungos narį, šviesą ir taiką Kazitiškio žemėse skleidžiantį Joną Dombravą (gim. 1927 m.).

Jonas Dombrava su žmona latve Vale, grįžęs į gimtinę, gyvena čia jau dešimt metų, bet kažkaip labai jau nepastebimai. Juos visai netikėtai viename renginyje pamačiau šią vasarą. Dėmesį patraukė skvarbus Jono žvilgsnis ir šaulio uniforma. Paklausinėjau vietinių, kas jis toks. Dabar net juokas ima, nes vietiniai, šalia žmogaus gyvendami gana ilgą laiką, visai jo nepažįsta, o apie jį pateikti faktai – neatitinka tikrovės. Štai kaip mes gyvename.

Kone prieš šimtmetį dabartinėje Kazitiškio kaimo teritorijoje gyveno Adelė ir Juozas Dombravos. Juozas garsėjo išskirtiniu darbštumu ir nagingumu. Ūkiškai gyvenusi šeima turėjo ir savo parduotuvėlę, į kurią kas sekmadienį suplūsdavo galybė žmonių, einančių iš bažnyčios. Vienam reikėjo žibalo, nes tuo metu elektros juk nebuvo, kitam – baronkų, tuo metu jos buvo labai populiarios, o trečiam – šiaip prekių, kurias Dombravos atsiveždavo iš Ignalinoje prekiavusio žydo Brombergo. Nepastebimai užaugo ir vaikai. Dukra Bronė išvyko mokytis į Muzikos konservatoriją, o sūnus Jonas – baigęs Švenčionėlių prekybininkų mokyklą ir keletą metų išdirbęs geležinkeliuose mašinisto padėjėju, įstojo mokytis į Vilnius prekybos technikumą. Čia Dombravų, kaip ir daugelio kitų tautiečių, gyvenime įvyko baisus lūžis…

„Aušo nuostabus 1948-ųjų gegužės rytas, nors dar saulutės ir nesimatė, gamta ruošėsi gražiai pavasario dienai, kai į namo langus pradėjo belstis. Išgirdau mamos verksmą ir kažkokio vyro įsakymą susiruošti per 25 min. Svarbiausia – spėjau paimti dokumentus. Nuvežti į Švenčionėlius ir susodinti į vagonus išvykom į nežinią… Net namų durys liko praviros… o tvarte – 3 karvės, 5 kiaulės, žirgas, 25 šeimos bičių. Liko ir visi tėvo žvejybos įnagiai bei laivelis prie vieno iš tėvo ežerų. Jam tada priklausė Švoginėlis ir Sėklius. Tėvas jau buvo paimtas anksčiau ir pasodintas į kalėjimą, mat vadovavo paties suburtam šaulių būriui, o sesuo, būdama Vilniuje, suskubo ištekėti už pusiau lenko, pusiau lietuvio ir išvykti į Lenkiją.

Prisimenu, kaip 1939 m. atėjo rusai, apsigyveno šalia mūsų, va, šitame svirne (rodo į pastatą kitoje gatvelės pusėje). Atvažiavo 2 mašinos kareivių (apie 100) su kulkosvaidžiu. Jie atliko pastiprinimo funkciją. O siena ėjo maždaug už kilometro. Kai vakarais vyrai anoj pusėj (rodo Švedriškės kryptimi) sienos dainuodavo lietuviškas dainas, net būdamas vaikas susigraudindavau…“, – pasakoja Jonas.

Būdamas tremtyje Jonas gavo žinutę, kad jo tėvas Juozas Dombrava 1949 m. gegužės 9 d. kalėjime  nušautas.

„Po 16-os dienų kelionės išlipome Krasnojarsko srityje, Rešotų stotyje. Pradžia buvo neapsakomai sunki: nei apsirengti, nei ko valgyti. Dabar kaliniais net rūpinasi geriau, nei ligoniais, o tada atvežė ir paliko, o kaip pasišildyt, kuom apsirengti, ką valgyti – tavo paties reikalas. Pirmus septynerius metus sakinom pušis, o moterys – rinko sakus. 320 km iki Moldavijos nebuvo nei gyvos dvasios. Mes patys kas kelias dešimtis kilometrų dirbdami miškuose statėme kaimus, gyvendavom, tada eidavom vėl tolyn, vėl statėm… Taip tiesėm civilizacijos kelią. O paskui mus jau ėjo medkirčiai. Jie taip pat gyveno tuose mūsų pastatytuose kaimuose. Vasaros metu – puldavo nuodingos muselės, tad visada tekdavo dėvėti pirštines ir dengti veidą, o žiemą spausdavo šalčiai – iki minus 58–60. Taip ir gyvenom. Mus prižiūrėjo komendantas. Kadangi neturėjau jokių prasižengimų, tai mane geležinkelio atšakoje paskyrė traukinio mašinisto padėjėju. 170 km atšakoje rinkdavom pakrautus vagonus ir gabendavom iki centrinės geležinkelio linijos. Būdamas ten įsitikinau, kad lietuviai – neturintys valios, minkšti žmonės. Paprastas pavyzdys: 5 žmonių brigadoje dirba 4 lietuviai ir 1 lenkas. Viskas – visi kalbės lenkiškai, jei nemoka, tai išmoksta, bet vis tiek visi šoka pagal lenką (taip yra ir mūsų valstybėje. Nei vienoje srityje mes dažnai neturime savo nuomonės, savo valios, savo nuostatų ir savigarbos – aut. past.)“, – tiesiai šviesiai rėžia Jonas.

Po 11-os metų, pasirašęs pasižadėjimą negrįžti į Lietuvą, Jonas grįžo su mama namo. Mamą palikęs pas gimines Žeimiuose, atvažiavo į Ignaliną užsiregistruoti. Pasakęs, iš kur grįžo, Jonas gavo atsakymą: „Ko čia atvažiavai, važiuok atgal“. Ir išvažiavo, bet ne į Sibirą, o į Rygą. Ten įsidarbino prekybos uoste, o apsigyveno už 25 km, Jūrmaloje. 35-erius metus vienoje įmonėje brigadininku išdirbęs Jonas neturėjo nei vienos pravaikštos. Jis buvo darbštus, kantrus, sąžiningas ir atsakingas darbuotojas, todėl iki paskutinės akimirkos vadovai nenorėjo jo išleisti.

Atgal, į Lietuvą

Jonas niekada nepamiršo namų ir visada puoselėjo viltį sugrįžti namo. Regis, gražiai gyveno Jūrmaloje: puiki žmona, geras darbas, erdvus butas prie jūros, kolektyvinis sodas bitelėms. Bet ne…

„Kai mes ruošėmės į Lietuvą, Latvijoje gyvenantys lietuviai visaip stengėsi mus atkalbėti negrįžti čia. Tiek prisiklausiau. Aš nenorėjau tikėti jų žodžiais, kad lietuviai – ne žmonės, bet tai, ką pamačiau ir išgyvenau čia, mane ne tai, kad įskaudino, mane tiesiog pakraupino. Kaip gi šitaip gali būti? Nei pagarbos vienas kitam, nei draugiškumo, nei padorumo… Visur melas, neapykanta ir baisi korupcija… O jau valdiškose įstaigose kas vyksta… (įeini pro duris ir pirma rankoje tiesi kokį nors gėrį su maišeliu, kad eilinė kokia nors buvusi kolūkio agronomė, dabar dirbanti socialinių paslaugų srityje, susiraukus atsitrauktų nuo facebook‘o  ir pasilabintų. Jei turi rimtą klausimą – teks neštis ne tuščią vokelį – aut. past.). Žmonės absoliučiai neturi vidinės kultūros. Latvija nuo Lietuvos – kaip diena ir naktis. Aš labai nusivylusi. Mes ten tiek draugų turėjome: ir lietuvių, ir latvių, ir rusų. O čia mūsų draugai – va, ant kalniuko gyvenanti kaimynė, jos šeima. Latvijoje nežinojau, kas yra vagys, o čia jau kelis kartus mus plėšė. Latvijoje važiuodamas visuomeniniu transportu gali užsnūsti nuo ramybės ir tylos, o čia išlipęs iš autobuso, vežančio keleivius iš Vilniaus, turi eiti tiesiai į vaistinę, nes nuo keiksmažodžių, klyksmo, žviegimo, užgauliojimų ir lakstymų tave ištinka nervinis šokas“, – sako latvė Valė.

Jonas teismų keliu atgavo dalį šeimos turto. Svirno, tvartelio ir parduotuvės nebeliko, bet namus, kuriuose buvo įsikūrusi Kazitiškio seniūnija, atgavo. Atminimui net ir duris su valdišku užrašu pasiliko. Nors Jonas jau žengia 88-uosius, bet energijos dar turi. Kartą per mėnesį vyras sąžiningai dalyvauja visuose Šaulių sąjungos susirinkimuose, vykstančiuose Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. O šiaip dienas leidžia ūkininkaudamas. „Negaliu patikėti, kaip žmonės nevertina gamtos už dyka duodamo turto. Kur tai matyta. Pjauna žolę ir degina. Kas atmokė žmones nuo darbo? Šiaip mes turime lėšų pragyventi, dar išlaikome ir butą Jūrmaloje, kurio nepardavėme, bet negalime sėdėti be darbo. Turime nemažą daržą, auginame ožką, ožį, 3 žąsis, paršelį, gaidį, vištų ir katiną. Pasistačiau priestatėlį namui, pirtelę, šiltadaržį. Kaip ir tėvas, labai mėgstu bitutes, kurias turėjau ir Jūrmaloje gyvendamas, tad parsivežiau čia ir dabar turiu 16 šeimų. O kambaryje pavasariu nuolat džiugina kanarėlės. Aš tik pasigendu lietuvių, tų lietuvių, kuriuos aš palikau čia prieš tremtį, kuriuos sutikau Sibire, su kuriais draugavau Latvijoje… Labai sunku Lietuvoje rasti lietuvį.

O ar jūs žinote, kad anksčiau mergina neidavo šokti su vyruku, jei nuo jo bent koks kvapelis sklisdavo, o dabar šioje degradacijos ir nužmogėjimo estafetėje moterys lenkia vyrus.

Ech, į Vilnių, į Vilnių – į mylimą šalį, prie brolių savų“, – linksmai mostelėjęs ranka atsisveikina Jonas.

Autorės nuotr.