Praėjusį šeštadienį, vasario 15 d., sukako 25-eri metai, kai iš Afganistano buvo išvesti SSRS kariuomenės 10-osios armijos, vadovaujamos generolo B. Gromovo, paskutiniai daliniai. Šio jubiliejaus išvakarėse per Rusijos televiziją kalbėjęs generolas bei buvęs SSRS prezidentas M. Gorbačiovas pažymėjo, kad šis karas buvo betikslis, klaida. Jo metu žuvo 15 tūkst. karių. Dar 34 tūkst. patyrė sunkių sužalojimų. Tuometinės SSKP CK politinis biuras buvo nusprendęs afganistaniečiams suteikti „internacionalinę pagalbą“ vos trims mėnesiams, o ji kraujavo devynerius metus.

Afganistano kare dalyvavo nemažas būrys lietuvių, kurie, pašaukti į būtiną sovietinę kariuomenės tarnybą, jėga buvo įvelti į šį košmarišką karo sukūrį. Jame dalyvavo ir grupė Ignalinos krašto jaunuolių (du iš jų namo grįžo cinko karstuose), tarp jų ir Ignalinos kelių tarnybos mechanikas Juozas Cicėnas, kuris dabar vadovauja Afganistano karo veteranų Ignalinos klubui. Jis MI pasakojo, kad dar prieš būtinąją tarnybą buvo įstojęs mokytis į Vilniaus technikos mokyklą, bet mokėsi trumpai, nes buvo paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į Afganistaną.

Tarnavo Kandagare, saugojo aerodromą, kuriame buvo sukauptos maisto atsargos, ginklai, kitokia kovinė amunicija. Tarnyba užsitęsė daugiau nei dvejus metus. Likimas lėmė, kad jam neteko patirti rimtų sužeidimų, nors aerodromas buvo nuolat apšaudomas. Dalinyje, kuriame jis tarnavo, žuvo du mūsų krašto kariai. Romualdas Martinkėnas buvo nušautas poste, o Ivanas Lapuchovas po sunkių žaizdų mirė, kai buvo uždegtas jo tankas. R. Martinkėno palaikai palaidoti Juodeliškės, o Ivano Lapuchovo – Drevėniškės kapinėse. Abu jie po mirties buvo apdovanoti Raudonosios Žvaigždės ordinais. R. Martinkėno antkapyje parašyta:

Ne savo noru išėjai.
Toli nuo Tėvynės buvai.
Afganistano kalnuos žuvai.
Ilsėkis žemėje šventoj…

Pernai karo veteranų klubo iniciatyva, žuvusiųjų kapai buvo paženklinti kukliais ženklais. Iš dabar esančių 18 klubo narių, Fiodoras Majevskis, Vidas Gasparavičius ir Valdas Bivainis buvo apdovanoti medaliais už kovinius nuopelnus, o J. Cicėno tarnyba įvertinta medaliu už narsą. Rusijos afganistaniečiai yra labiau gerbiami ir jiems suteikta įvairių materialinių lengvatų. Lietuvoje tik pirmos ir antros grupės invalidams mokamos 200 litų pašalpos, o kitiems afganistaniečiams netaikomos jokios lengvatos, nes neretai jie įvardijami kaip okupacinės kariuomenės dalyviai. Gaila, kad net iki šiol Lietuvos afganistaniečiai neturi ir juridinio statuso. Nepaisant to, kasmet Afganistano karo veterenai savo iniciatyva rengia įvairius tarpusavio susitikimus ir sąskrydžius, kuriuose kartu su šeimomis prisimenami žiaurūs mūšiai ir vieni kitus pagerbia savo lėšomis.

Pasak J. Cicėno, kasmet rajono Afganistano karo veteranų klubas organizuoja susitikimus per šv. Kalėdas ir minėjimus, pažymint vasario 15-osios dieną. Praėjusį šeštadienį, minint sovietinės kariuomenės išvedimo iš Afganistano 25-etį, ignaliniečiai buvo susirinkę į Aleksandro Malkino sodybą. Prieš šį susitikimą buvo pagerbtas ir dviejų žuvusių kraštiečių šviesus atminimas, apsilankant jų amžino poilsio vietose ir padedant ant jų kapų gėlių puokštes.

Kaip sakė afganistaniečių klubo vadovas J. Cicėnas, jam pavyko, sugrįžus iš karinės tarnybos, sėkmingai užbaigti ne tik prieš tarnybą pradėtą kelininkų mokyklą, bet neakivaizdiniu būdu užbaigti ir Vilniaus Gedimino technikos universitete aukštąjį mokslą. Prieš metus jis apgynė ir transporto inžinieriaus magistro laipsnį.

Pasak jo, nors po Afganistano karo praėjo 25-eri metai, bet iki šiol jis negali pamiršti šio karo košmaro.