Skip to content

Gimusi dar prie “batiuškos” caro…

Jonas BALTAKIS

Nors mokslas seniai tvirtina, kad pagal esančias sąlygas žmogus jau dabar galėtų vidutiniškai gyventi iki 120–130 metų, bet taip nėra, nes gyvename neteisingai: nesveikai maitinamės, esam nuolat streso graužiami ir pan. Gal todėl į kiekvieną šimto metų sulaukusį žiūrime kaip į kažką neįtikėtino, tarsi į mažą stebuklą. Ir bemaž kiekvieną tuomet aplanko mintis – aš tai tiek nesulauksiu…

Girminiai – gimtinė mano

Julijonos Medeišienės iš Vidiškių pase įrašyta: gimusi 1914 m. vasario 11 d. Tai reikšia, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Lietuvos to meto žemėlapiuose nebuvo, jos vietoje tik galėjai rasti, kad tai Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštas.

J. Medeišienė-Mačiulytė gimė, augo ir ilgai gyveno Girminiuose. Tokį gyvybingą šimtametį retai sutiksi, tad stebino ponios Julijonos ne pagal metus gyvumas, guvumas, atmintis, nuovoka. Ji atsimena net Pirmąjį pasaulinį, kai lakstė dar bekelnė. Sako, kai tik išbėgdavo į lauką pasisioti, vokiečių karininkas jai vis taikėsi su vytele krepštelti, kam ji tai prie durų daranti. Už tai ji vokiečiams, nė pati nesuprasdama, tarsi keršijusi – mėtė akmenimis pro arklidės langą, dėl ko arkliai viduje sienomis lipę. Gerai, kad vokiečiai to nepamatė…

Julijonos tėvai turėjo vos kelis hektarus žemės, tad šeimos gyvenimas nebuvo sotus. Vis dėlto, tėvai paaugusius vaikus leido mokytis pas kaimo daraktorių. Netrukus Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio kariuomenė, lietuviška mokykla tapo lenkiška, kurioje Julijona mokėsi tik dvejus metus, bet lenkiškai, sako, taip ir neišmokusi. Dėl beatodairiško krašto lenkinimo, šimtametė lenkų valdžią mena negeru žodžiu. Paaugusi, kad šeimai būtų lengviau, Julijona tarnaudavo pas ūkininkus.

Anksti tapo jaunamarte

Kai merginai jau buvo šešiolika, vienoje kuokinėje žvilgsniai susitiko su Stasiu Medeišiu iš netolimo Gūrių k. Šis Julijoną mergino trejus metus, kol abu nusprendė tuoktis. Stasys Julijoną prie altoriaus nuvedė, kai jai buvo tik devyniolika. Pagal tuos laikus – dar visai jauną. Jiems gimė trys vaikai: dukra Aldona, sūnūs Laimutis ir Algirdas.

Antrąjį pasaulinį karą ir neramų pokarį pergyveno be didesnių sukrėtimų, nelaimių. Tik jai įstrigo skirtumas tarp okupantų vokiečių ir „išvaduotojų“ rusų. „Kai atėjo vokiečiai, troboje apsižvalgė, vaikams saldainių davė ir, nieko nepaėmę, išėjo. O atėję rusai iškart lašinius „nacionalizavo“, o karininkas gruzinas buvo į maišelį susikimšęs net išskalbtus ir padžiautus rūbus. Tik pradėjus gėdinti, juos numetė ir nuėjo“, – prisimena šimtametė.

Pokariu vienas stribas buvo prie šeimos prikibęs, vis klausinėjo, kur vyras Stasys dirba (tuomet jis dirbo Vilniuje). Kartą ir partizanai nežinia kodėl grasino nušauti, bet tik pagąsdinę išėjo.

Į sostinę – su karvute

Kai Girminių, Poviliškės ir Ažušilės kaime susikūrė kolūkis (pavadinimo nemena), J. Medeišienė gana ilgai jame darbavosi, prižiūrėjo gyvulius. Vėliau kolūkio teritorija buvo perduota miškų ūkiui. Julijonos vyras tuomet dirbo Vilniuje, tad šeimą pasikvietė ten. Išvažiavo Julijona į sostinę ne tik su vaikais, bet kartu ir karvutę pasiėmė. Mat gyveno užmiestyje, netoli Markučių. Karvę laikė, miestelėnams pieno parduodavo, kol pašaro žalajai nestigo. Kai pritrūko – maitintoją teko parduoti.

Vyras Stasys Vilniaus pašte dirbo pamainos viršininku, Julijona įsidarbino parduotuvės valytoja. „Krovikų nebuvo, tad aš nešiojau sunkias dėžes su prekėmis, dirbau ir valytojos darbą. Tik pasikeitus parduotuvės vedėjui, atsirado ir krovikas, man tapo lengviau“, – prisimena jubiliatė. Vėliau ji valytoja įsidarbino Elektros skaitiklių gamykloje, kur darbavosi iki pensijos. Joje jau 45-erius metus ilsisi.

Julijona, kalbėdama apie vyro darbus, dar prisiminė, kaip jis grindinį tiesė Ignalinos–Daugėliškio vieškelyje. Stasio Medeišio rankomis tikrai brukuota kelio atkarpa, einanti pro Ignalinos miesto kapines. Kaip kultūros paveldas, gabalas to bruko yra išsaugotas.

Netektys

Pirmoji netektis užklupo 1977 m. – mirė vyras Stasys. Neseniai ligos pakirstas Amžinybės vieškeliu išėjo sūnus Algirdas. Tad skausmo senolei užteko. Juk sakoma, kad motinai nieko skaudesnio nėra, kaip laidoti savo vaikus.

Grįžimas į Vidiškes

Dabar J. Medeišienė gyvena su sūnumi Laimučiu Vidiškėse, į kurias iš Vilniaus, nusipirkę butą, atvyko prieš daugiau nei aštuonerius metus. Sugrįžo beveik į tėviškę, nes Girminiai tuomet dar priklausė Vidiškių seniūnijai. Girminių gimtąją sodybą dabar mena tik paveikslas ant sienos, tapytas dukters Aldonos. Neatpažįstamai pasikeitęs sodybos pastatas dabar jau Ignalinos miesto teritorijoje, priklausantis naujiems šeimininkams.

Kalbėdama apie šias dienas, senolė sako, kad gyvenanti gerai. Pati dar sau ir sūnui valgyti paruošianti, rudenį, iki Visų Šventųjų, dar ne tik į bažnyčią eidavusi, bet su sūnumi autobusu ir į Ignaliną apsipirkti vykdavo, vasarą daržuose parymodavusi. Net pavydu girdint, kad per šimtą metų tik kartą ligoninėje gulėjusi. Neseniai, prieš mėnesį, bet, sako, kad dar su nerimta liga. Dabar jau sunegalavusi ir tabletes vartoja, o visą gyvenimą kokią nesunkią kvarabą (peršalimą, gripavimą) žolelėmis gydėsi, kurių pati prisirinkdavo, prisidžiovindavo.

Senolė džiaugiasi anūkais ir proanūkiais, kurių turi po septynis. Jaunuomenė rečiau prosenelės slenkstį peržengia, nes išsibarstę po pasaulį. Vienas kažkur Londone Lietuvos ilgisi, kitas Norvegijoje ar Švedijoje. O štai Ignalinoje gyvenanti anūkė Akvilė ją lankanti dažnai, jai esanti už daug ką dėkinga.

Į tradicinį klausimą – kaip reikia gyventi, kad šimto sulauktum, ponia Julijona kažko konkretaus nepatarė. „Visą gyvenimą sunkiai dirbau, valgiau, ką Dievas davė, su niekuo nesipykau ir nesibariau, nes visą laiką geri žmonės mane supo“.

Sveikinimai

J. Medeišienė per savo šimtąjį gimtadienį sulaukė būrio svečių. Senolę aplankė rajono meras Bronis Ropė, seniūnė Vigalija Matkėnienė, Sodros rajono skyriaus vedėjas Jonas Urbonavičius, Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Natalija Truchina, kiti Vidiškių seniūnijos, bendruomenės atstovai. Visi sveikino, linkėjo, įteikė dovanų, o rajono meras užrišė jubiliejinę juostą su skaičiumi 100. Ponia Julijona visiems linksėjo, dėkojo, kad ją aplankė, neužmiršo. Vidiškių senjorų ansamblis „Verpetas“ jubiliatę sveikino ne tik gražiais žodžiais, bet ir dainomis („Verpete“ dainuoja ir jubiliatės sūnus Laimutis). Kaip ir dera, jubiliatė prie torto ir šampano gurkštelėjo, kuris jai nepatiko, sakė – rūgštus.

Julijona, pergyvenusi caro, lenkų, vokiečių, dvi rusų valdžias, gyvena prie šeštosios, lietuviškos. Ramiai atmintyje dėlioja ilgo gyvenimo nuotrupas, kurios nugulė ir į šeimos albumus, kuriuos mėgsta pasklaidyti. Nuotraukos – tarsi obuoliai nuo gyvenimo obels – brangūs gyvenimo, kuris dar nesibaigia, vaisiai.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *