Sunkiausia gyvenime atpažinti klastą ir sugebėti nuo jos apsisaugoti. Kai pats žmogus neturi baisių ketinimų ir sąmoningai neplanuoja kažkam pakenkti, net nenumano, kokios mintys ir planai kirba pasalūno, suplanuojančio dešimt žingsnių į priekį, galvoje. Vizualiai toks žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų, bet, pakliuvęs į sumaniai paspęstas pinkles, ilgai žmogus negali atsigauti ir rasti išeities. Sudėtinga ir paini istorija, apie kurią norime papasakoti, nutiko vienam lietuvaičiui, mūsų kraštiečiui, sumaniusiam padirbėti Norvegijoje, o vietoj uždarbio gavusiam skolą. Mūsų herojų pavadinkime Tadu.

2012 m. balandį interneto tinklalapyje žmogus rado skelbimą apie žmonių įdarbinimą Norvegijoje. Pagal skelbimą susisiekęs su įmonės „NS NUF“ vadovu Narimantu Savicku sutarė, kad jį kartu su draugu įdarbins Norvegijoje. 2012 m. gegužės 29 d. kartu su draugu Albinu atvyko į Norvegiją, į Bergeno miestą, kur juos pasitiko minėtos įmonės vadovas Narimantas Savickas. Tą pačią dieną su Tadu buvo sudaryta darbo sutartis. N. Savickas abu apgyvendino name, adresu Grimseidsvegen 379, Bergene, Norvegijoje.

Nuomos sutartis, dėl to, kad apsigyveno minėtu adresu, sudaryta nebuvo. Tadas pagal sutartį dirbo statybos darbus (t. y. dengė stogą) Bergeno mieste, adresu Qvzegaten 2. Su N. Savicku vyrai buvo sutarę, kad už darbą mokės 137,5 (apie 56 Lt) kronas už valandą, kas dvi savaites. Praėjus trims savaitėms, pinigų vyrai iš pono N. Savicko nesulaukė, o tegavo komentarą, kad jam nesumokėjo užsakovai, todėl ir jis darbuotojams nesumokėjęs. Pajutę kažką negero, vaikinai ėmėsi ieškoti kito darbo, nes realiai neturėjo už ką pragyventi. Pagal sutartį su N. Savicku, vaikinai išdirbo 3 savaites ir pasitraukė, bet name dar gyveno iki tų pačių metų birželio 22 d. (t. y. iš viso 25 dienas), o tada išvyko į Lietuvą. O štai 2013 m. liepą registruotu laišku į namus Vilniuje Tadas pradėjo gauti laiškus (iš viso net 7) iš Norvegijos dėl mokesčių. Kas rašoma konkrečiai, jis nesuprato, nes nemoka norvegų kalbos. Paskui pradėjo gauti laiškus el. paštu. O dar vėliau – iš Švedijos antstolių kontoros. Rimtai sunerimęs žmogus pasiteiravo, ko jie konkrečiai nori anglų kalba ir gavo atsakymą, kad jis turi įsiskolinimą už elektrą anksčiau minėtu adresu: Grimseidsvegen 379, Bergene, Norvegijoje, nuo 2013-01-20 iki 2013-05-28 d. Suma – apie 6000 kronų (apie 2460 Lt plius dar išlaidos antstoliams).

Štai čia į pasakojimą noriu įterpti vieną pastabėlę – minėtu laikotarpiu, kai Tadas neva gyveno Norvegijoje ir neva naudojo elektros energiją, jis iš tiesų ten nebuvo. Vyras iš pradžių dar buvo išvykęs trumpam į Angliją bandyti laimės (tai patvirtina ir kelionės bilietai), o tada toliau gyveno Ignalinoje ir dirbo mūsų rajone. Tai patvirtina ir darbo sutartis, ir net straipsnis viename iš rajono laikraščių apie įmonę, kurioje dirbo Tadas, ir viso kolektyvo foto, kurioje taip pat yra ir mūsų herojus. Tai, žinoma, gali patvirtinti ir visas būrys artimųjų, pažįstamų, draugų. Grįžkime prie pasakojimo. Viename iš laiškų Tadas gavo ir norvegų kalba jo vardu pasirašytos sutarties su kažkokiu Aleksandru Arlausku kopiją, kurioje parašas akivaizdžiai buvo ne jo. Kitaip tariant, sutartis suklastota. Bet pagal tą sutartį žmogus tapo vengiančiu mokesčių. Ne gana to, kad už darbą pagal darbo sutartį žmogus negavo uždirbtų apie 30 000 kronų (apie 13 000 Lt), tai dar ir liko skolingas daugiau nei 3000 Lt.

Šiuo metu skolų administravimo įmonė „Gelvora“ iš žmogaus reikalauja sumokėti pinigus, o šis bėgioja iš vienos įstaigos į kitą ieškodamas teisybės ir nieko padaryti negali.

Mūsų herojus Tadas pirmiausia kreipėsi į Policijos komisariatą dėl sukčiavimo. Tikėjosi, kad bus imtasi kažkokių veiksmų prieš minėtą įmonę NS NUF ir poną N. Savicką, nes jie jį apgavo: nesumokėjo apie 13 tūkst. litų už darbą ir dar reikalauja 3000 Lt mokesčiams sumokėti už laiką, kai jis Norvegijoje jau seniai negyveno, tačiau tyrėja Inga Kibickaitė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Mat tai nebuvo sukčiavimas, o tik pažado (susitarimo) nevykdymas, kuris negali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Dar problema, kad ponas Tadas, pateikdamas jo vardu sudarytą, bet ne jo paties pasirašytą sutartį norvegų kalba, nepateikė jos vertimo. O pagal Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 19 „Dėl dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių“, viskas turi būti pateikiama valstybine kalba. Šiuo atveju dokumentas buvo norvegų kalba ir jo turinys nebuvo aiškus.

Gavęs tokį policijos nutarimą, Tadas parašė skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūrai apie galimai Lietuvos piliečių Norvegijoje įvykdytus nusikaltimus (pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 182 str.), kurių pasekmės konkrečiai susiję su juo pačiu. Ne gana to, kad jis jau prarado 13 000 Lt, iš jo reikalauja dar 3000 ir žmogus baiminasi, kad ir toliau naudojant jo duomenis, gali būti sudaromos kažkokios sutartys, kurių esmė – mokestinių prievolių vengimas. Šiuo metu žmogus neturi lėšų ir galimybių nuvykti į Norvegiją ir aiškintis, kas ten vyksta, todėl tikėjosi, kad jį apgins Lietuvos teisėsauga.

Vyro skundo prokuratūra net nepriėmė. Tadas pasakoja: „Prokuroras mano skundo nepriėmė motyvuodamas tuo, kad tai yra beviltiškas reikalas ir laiko gaišinimas, neduosiantis jokios naudos. O į skolų išieškojimo įmonės „Gelvora“ raginimus patarė nekreipti jokio dėmesio, nes ta įmonė neturi kažkokių teisių ir yra pusiau nelegali. Išėjau, kaip maišu muštas“, – pasakoja Tadas.

Susisiekėme su įmone „Gelvora“, kurios atstovai pažadėjo raštu išdėstyti visus paaiškinimus ir pasekmes.

O Tadui į pagalbą atskubėjo mūsų laikraščio juristas Eugenijus Gaščenka bei jo kolegos advokatai iš Vilniaus. Istorija paini ir jos pabaiga dar neaiški, bet liūdniausia, kad lietuvis lietuvį net ir svečioje šalyje skandina…