Prieš tris, o gal jau ir keturis mėnesius man paskambino vienas geras pažįstamas ir paporino štai tokią istoriją. Pasirodo, per vieną iš radijo stočių buvo visos valandos programa apie Ignaliną. Šioje programoje Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja pasakojo ir apie Ignalinos istoriją. Kaip ją žinantis šiek tiek, mano pažįstamas tiesiog piktinosi, kaip darbuotojai tokius dalykus kalba į mikrofoną, nepasidomėdami krašto archyvine-dokumentine medžiaga, o pasinaudodami įvairiais rašytiniais šaltiniais, kurie dažnai klaidina. Ir pridūrė, kad Ignalina vis tik ne koks vienkiemis, o rajono centras.

Iš dalies aš su juo sutinku. Įvairiuose informacijos centruose turėtų būti ir bent dalis dokumentinės medžiagos, kopijų iš archyvų. Supratau, kad Ignalinos istorijos pasakotoja rėmėsi Algimanto Miškinio knyga „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“. Ankstesniame straipsnyje apie Ignaliną užsiminiau, kad šioje knygoje yra Ignalinos istorijos netikslumų. Bet iš tikrųjų ten daugybė visus klaidinančių žinių. Gaila, kai žmonės, rašydami dėl pinigų, padaro tiek klaidų. 

1929 m. spalio 26 d. laikraštis „Vilniaus rytojus“ rašė: „Ignalinas. Daugėliškio valsčiaus Ignalinas tai ne paprastas koks nors sodžius, bet trečiaeilės, o gal antraeilės rūšies miestukas, kuriame Leibos, Salaveičikai, Mendeliai, Chaimai ir Jankeliai, ištisais krūmais suaugę, varo savo prekybą. Be to, randasi miestelyje dar keletas valdininkų ir keletas apsigudavusių „dzendobrikų“. Yra valdiška, net su trimis mokytojais, mokykla…“ Ir taip toliau. Jau tais metais buvo suprantama Ignalinos reikšmė.

Pradėjau nuo dokumentų paieškos archyvuose. Tai nėra taip paprasta. Vienai dienai patekus į archyvus, praktiškai nepadarysi nieko. Tik po kelių mėnesių darbo jau galima užrašyti beveik visą XIX a. pirmos pusės ir vidurio Ignalinos istoriją.

Ignotas Tyzenhauzas jokių reikalų su mūsų Ignalina neturėjo. 1810 m. minimas Tyzenhauzų Ignalinos dvaras buvo prie pat Rokiškio (dabar ta vietovė vadinama Ignotiškiu, apie ją skaitykite penktadienį paskutiniame ciklo „Kiek pasaulyje yra Ignalinų?“ rašinyje – red. past.). 1811 m. revizijoje (LVIA F.515) Vidiškių dvaro savininke įvardijama grafienė Marija Pliaterienė. Šioje revizijoje minimas Košaržino palivarkas, kuriam priklauso Strigailiškis ir kt. kaimai. Bet jo identifikuoti neįmanoma, nes nėra antrojo pavadinimo, kuris dažnai būdavo įrašomas, jeigu dvarininkas suteikia naują pavadinimą palivarkui ar dvarui.       

Kita revizija buvo atlikta 1833 m. Revizijoje (LVIA F. 515) įrašyta, kad Jonas ir Brigita Kamenskiai (Kaminskiai) Vidiškių (Pšijaznės) dvarą 1827 m. nupirko iš Marijos Pliaterienės. Jonas Kamenskis, Daugėliškio seniūniją dar valdant Kazimierui Pliateriui, seniūnijoje tarnavo gurguolininku. Dvarui priklausė Jonapolio (Jonalaukio) palivarkas, kuris dar vadinamas Košaržino palivarku. Antrą Kojaržino pavadinimą turi ir Petravo (Petriškės) kaimas. Sunku atsakyti, bet, matyt, Košaržino ir Kojaržino palivarkas tai vienas ir tas pats Jonapolio palivarkas. Tais metais Jonapolio palivarkui priskirtas Strigailiškio kaimas, o štai Budriai priskirti pačiam dvarui.

Ignalinėlio (Ignalino) palivarkas 1840–1844 m. pradedamas minėti Palūšės parapijos metrikų knygose ir pirmą kartą paminėtas 1840 m. rugsėjo 1 d. Palivarke buvo viena tarnyba ir čia gyveno viena šeima. 1840 m. palivarke gyveno valstiečių Fabijono ir Kristinos Bernatavičiūtės Lukauskų šeima.

Po 1840 m. P. Kiseliovo iždinių dvarų reformos, privačiuose dvaruose įvedami privalomi inventoriai. Toks Vidiškių (Pšyjaznės) dvaro inventorius buvo sudarytas 1846 m. gruodžio 18 d. Vidiškių (Pšyjaznės) dvarui priklausė jau 2 palivarkai: Jonapolio ir Ignalino. Ignalino palivarkui tais metais priklausė dalis Strigailiškio kaimo bei Budriai. Palivarko valdytojas nenurodytas, bet įrašyta, kad palivarke yra piemuo Laurynas Karpauskas ir tarnaitė Petronėlė Bubelytė (15 m.). Taip kad oficialiuose valdžios dokumentuose Ignalinos (Ignalino) palivarkas paminėtas 1846 m.

Kalbant apie vieną ar kitą dvarą dažniausiai iškeliami dideli dvarininkų nuopelnai krašto istorijai. Ne taip seniai teko netgi skaityti vieną straipsnį apie geradarį dvarininką. Tiksliau, tai buvo straipsnis apie dabartinio Lenkijos prezidento protėvius. Manau, kad reikia tai daryti labai atsargiai. Kaip valstiečiai gyveno dabartinio Ignalinos miesto teritorijoje, sužinome iš to meto dokumentų. Tik 1847 m. valstiečiai įgijo teisę apskųsti dvarininko veiksmus valdžiai. Bet dar iki pat baudžiavos panaikinimo valstietis faktiškai išliko dvarininko nuosavybe. Ir nors pagal to meto įstatymus valstietis galėjo tapti pavienininku (odnodvorcu), bet tokių atvejų bent man nežinoma. Dvarininkas buvo kaimo žmogaus teisėjas, prokuroras, advokatas ir kalėjimo prižiūrėtojas. Daugeliui dvarininkų patiko carinės Rusijos baudžiavinė tvarka, valstiečiai buvo žiauriai išnaudojami ir nuo dvarininkų priklausė pačių dvarų ar dvarų funduojamų bažnyčių statyba. Faktiškai dvarininkai statė sau paminklus. To meto dvarininkai nelabai mokėjo lietuviškai, laikė save lenkais ir į lietuvį valstietį žiūrėjo kaip į nepilnavertį žmogų. Ne išimtis buvo ir Kamenskiai (Kaminskiai). Valstiečiams išgyventi padėdavo tik tai, kad gausiose šeimose kartu su tėvais gyvendavo ir vedę 1 ar 2 sūnūs arba kartu gyvenantys broliai. Stipresni valstiečių ūkiai samdydavo ir 1–2 samdinius.

Pateiksiu Vidiškių dvaro Budrių kaimo valstiečio lažininko (činšininkai privačiuose dvaruose buvo reta išimtis) prievoles dvarui 1846 m. Stanislovo Bernatavičiaus 10 asmenų šeima turėjo 2 arklius ir 2 darbinius jaučius, 2 karves, 4 avis, 3 kiaules, prieauglį ir 22 dešimtines skirtinės žemės, kurios 1,2 dešimtinės užėmė sodyba. Šeimynos lažas buvo 6 dienos per savaitę: 3 dienos su arkliu ar darbiniais jaučiais ir 3 dienos pėsčiomis. 6 dienas per metus turėjo dalyvauti talkose (gvoltuose) ir 8 dienas dirbti prie statybų ir remonto darbų. Papildomai buvo nustatyta duoklė natūra: 1 žąsis, 2 vištos, 15 kiaušinių, 1 pynė linų, gorčius uogų, svaras grybų. 300 km turėjo nuvažiuoti su dvaro produktais į Vilnių arba Rygą. Be to, buvo dar daugybė prievolių: mėšlavežio metu 6–7 d. kiekvienas valstiečio ūkis turėjo skirti darbininką su arkliu ir moterį mėšlo paskleidimui lauke, 10–12 dienų šienapjūtės metu į dvarą ėjo 1 vyras su dalgiu ir 1–2 moterys šieno vartymui ir grėbimui, pagal nustatytą eilę iš ūkio moteris turėjo eiti į dvarą skalbti. Kopūstų, uogų, daržovių tvarkymui 2 moterys iš ūkio turėjo atvykti į dvarą nustatytu laiku. Gyvulių priežiūrai dvare iš kiekvieno ūkio pagal eilę buvo skiriami 3, Jonapolio palivarke – 2, Ignalino palivarke – 1 žmogus. Įvairiems smulkiems darbams buvo nustatytos dar 6 dienos per metus. Bravoro apsaugai Vidiškėse valstiečiai turėjo skirti 4 žmones, o Jonapolyje – 3 žmones kiekvieną naktį. Dvaro naktinei apsaugai turėjo būti skirti pagal eilę dar 3 žmonės, o Janapolyje – 2 žmonės. Dvarui kiekvienas ūkis turėjo pristatyti 4–5 kub. sieksnius malkų. Tiesa, Stanislovas Bernatavičius činšo mokesčio nemokėjo, bet mokėjo, kaip ir visi, pagalvės (0.95 rub. sidabru nuo revizinės sielos), bendrąjį zemstvos mokestį (0.61 rub.) ir mokestį bažnyčiai (0.06 rub.) (LVIA F.394).

Padėtis iždiniuose dvaruose buvo vis tik daug geresnė, be to, po 1840 m. reformos valstiečiai iždiniuose dvaruose gavo savivaldą. Tais metais daugiau kaip pusė Daugėliškio seniūnijos valstiečių buvo činšininkai, t. y. jau tuomet dvarui prievolių beveik neturėjo, o mokėjo tik didesnį činšo mokestį (13–30 rub. sidabru priklausomai nuo turimo skirtinės žemės ploto ir galėjo visas jėgas skirti darbui ūkyje. Valstiečiai lažininkai ėjo 2 dienas per savaitę lažą į dvarą ir 12 dienų dalyvavo talkose. Be įprastinių (pagalvės ir kt.) mokesčių, mokėjo 3–6 rub. sidabru činšo mokestį. Arklys tais metais kainavo 15–17 rub. sidabru, darbinis jautis – 10–12 rub., karvė 4–5 rub., miežių pūras (apie 280 ltr.) – 0,85–1,5 rub. sidabru. Skirtumas matyti ir be didelės analizės, juolab, kad P. Kiseliovo reformos metu valstybiniams (buvusiems iždinių dvarų) valstiečiams visi mokesčiai buvo sumažinti beveik 2 kartus.

1859 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministras davė nurodymą surašyti visas Vilniaus ir Kauno gubernijų gyvenamąsias vietas. Buvo ruošiamasi valdymo pertvarkai ir perėjimui prie valsčių. Kauno gubernijoje tai atlikta dar 1859 m., o štai Vilniaus gubernijoje šio darbo atlikimo metai nežinomi. Matyt, tai buvo 1860 m., nes nuo 1861 m. jau įvesti valsčiai. Pagal šį surašymą (Rusijos valstybės istorijos archyvas F.1290), Ignalinoje (Ignaline) buvo 6 namai, kuriuose gyveno 39 gyventojai: 17 pravoslavų, 13 lietuvių ir 9 žydai. Surašyme nurodoma ir medinė geležinkelio stotis. Po 1860–1861 m. atliktų geodezinių matavimų, 1866 m. paskelbtais duomenimis, Ignalinoje buvo 7 namai ir 85 gyventojai: 34 pravoslavai, 42 lietuviai ir 9 žydai. 1861 m. įkurtas Vidiškių (Pšyjaznės) valsčius, į kurį įėjo Vidiškių, Dūdų ir Padysnio kaimo bendruomenės (seniūnijos). Po žemės išpirkimo aktų patvirtinimo, Vidiškių valsčius panaikinamas ir 1866 m., kaip Vidiškių kaimo bendruomenė (seniūnija) įjungiama į Daugėliškio valsčiaus sudėtį (LVIA F.525). Bet šių valsčių gyvenamųjų vietovių sąrašuose Ignalinos nėra. Ignalina priklausė Peterburgo-Varšuvos geležinkeliui. Tikslių žinių neradau, bet atrodo, kad net iki Pirmojo pasaulinio karo Ignalina nebuvo įtraukta į Daugėliškio valsčiaus gyvenamųjų vietovių sąrašus. Netgi 1906 m. įsteigta rusiška mokykla nepriklausė Vilniaus liaudies mokyklų direkcijai ir buvo vadinama Ignalinos geležinkeliečių mokykla. Tai leidžia suprasti, kad ji buvo skirta geležinkelį aptarnaujančio personalo vaikų mokymui. 1869 m. carinės Rusijos valdžia steigė meteorologines stotis. Vilniaus gubernijos teritorijoje jos buvo įsteigtos dvi: Vilniuje ir Ignalinoje. Stotys priklausė geležinkeliui. Taip kad apie Ignaliną dar liko nemažai istorinių žinių Peterburgo–Varšuvos geležinkelio archyviniuose dokumentuose.

O kad būtų mažiau nesusipratimų, matyt, atėjo laikas paruošti leidinį apie tikrą Ignalinos istoriją, bet tam reikia ne vienerių metų ir ne vieno žmogaus pastangų.

Kadangi carinės valdžios dokumentuose Ignalinos kaimas pirmą kartą paminėtas 1866 m., tai juos reikėtų laikyti ir Ignalinos kaimo – miestelio – miesto įkūrimo metais. Taip ir yra dabar, miesto metai skaičiuojami būtent nuo 1866 m.