Beveik pusę amžiaus Vasario 16-oji buvo uždraustas vaisius. Vyresnės kartos žmonėms ta diena buvo tarsi šventas slėpinys, o jaunimas apie ją ir jos reikšmę ne ką buvo ir girdėjęs. Menu, kaip kasmet tą dieną senelis Jonas sukiodavo savo „Spidolą“ – „gaudė“ „Amerikos balso“ bangą. Šis tai pripildydavo kambarį lietuviška kalba su nežymiu anglišku akcentu, tai vėl kažkur į nežinią balsai nugirgždėdavo, nušnypšdavo. O kiek rajono milicijai buvo strioko, kai jau laisvės priešaušryje, 1987-ųjų ar 1988-ųjų vasario 16-ąją, kažkas ant Vilkakalnio uždegė padangas. Greičiau tai buvo paprasčiausias chuliganizmas, sutapęs su ta diena, bet milicija su saugumiečiais rimtais veidais supo kalną, šturmavo jį, tikėdamiesi pagauti bent saują „nacionalistų“…

Dabar Vasario 16-oji – visų šventė. Tiesa, ji tapo kasdienybe, todėl ir daugelio primirštama, tampanti eiline diena. Tad sekmadienį į minėjimą ir koncertą Kultūros ir sporto centre susirinko tik kiek daugiau, nei pusė salės. Vedėjai Viltė Daubaraitė ir Eimantas Ramanauskas šventę pradėjo poezija ir kilniais žodžiais apie Lietuvą. Visus pasveikino rajono meras Bronis Ropė. Padėkojęs ignaliniečiams už jų mintis, iniciatyvas ir darbus, jis sakė: „Mes turime labai daug: valstybę, kultūrą, kalbą, laisvę. Šis metas, kaip ir kiekvienas, yra dar nelengvas, sudėtingas, tačiau turime tokią valstybę, kokią sugebėjome sukurti. Jos ateitis priklauso tik nuo mūsų. Gerovę galime pasiekti esant vieningiems, kartu dirbant, kuriant ir tikint ateitimi…“

Po to buvo puikus koncertas. Netikėtai puikus. Grojo pučiamųjų orkestras „Panevėžio garsas“, vis keisdamos kostiumus, šoko merginos. Tai reprezentacinis muzikos kolektyvas, vienintelis profesionalus orkestras Aukštaitijoje, įkurtas dar 1962 m., dalyvaujantis respublikinėse ir tarptautinėse šventėse, festivaliuose. Orkestras ignaliniečiams grojo klasiką, maršus, džiazo ir legendinės grupės „Queen“ kūrinius, Antano Šabaniausko ir Danieliaus Dolskio dainas.

Ir visai publiką pavergė ir sužavėjo kartu su orkestru atvykęs solistas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dainininkas Mindaugas Rojus. Energingas, net ekspresyvus dainavimas, labai stiprus balsas, populiarios dainos ir operečių arijos, gyvas bendravimas su publika iššaukė salės susižavėjimo šūksnius ir plojimus. Jis koncertą baigė žinomu V. Kernagio topu „Mūsų dienos kaip šventė“. Su M. Rojumi stovėdama dainavo visa salė.

Autoriaus nuotr.