Skip to content

Jis išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes

Mamertas KRAPAUSKAS

Ignalinietis Juozas Sinkevičius savo brandžiausius gyvenimo ir darbo metus praleido buvusioje Ignalinos pieninėje (iki pat jos uždarymo), vykdydamas atsakingas inžinieriaus-mechaniko ir energetinio baro meistro pareigas. Buvusieji jo bendradarbiai iki šiol tik geru žodžiu atsiliepia apie Juozą, kaip apie nuoširdų kolegą ir nagingą įvairių sudėtingų mechanizmų sutrikimų remontininką, kuris ne kartą ištiesdavo pagalbos ranką ir kaimyninių pieninių vadovams. Ir dabar, jau prieš kelioliką metų palydėtas į užtarnautą poilsį, nemėgsta girtis, kiek jis per savo darbo metus yra pelnęs padėkų bei pagyrimo raštų. Tik atsitiktinai pavyko sužinoti apie mažai kam žinomą jo aukščiausią gyvenimo įvertinimą, kai tarnaujant sovietinėje kariuomenėje jis gelbėjo daugelio žmonių gyvybes.

Jaunystėje apie tai net nesvajojo

Gimė ir užaugo Juozas Prienų r. Mačiūnų kaime. Čia pradėjo varstyti pradinės, o kiek vėliau – Prienų vidurinės mokyklos duris. Iš tėvo paveldėjęs darbštumą, jis anksti pajuto, kad reikia pradėti savarankišką gyvenimą, todėl, baigęs 8 klases, įstojo į buvusią Kauno statybos mokyklą, norėdamas sutvirtinti savo sugebėjimus, įgytus namuose iš tėvo ir savo vyresniojo brolio. Čia besimokydamas, neleido laisvalaikio veltui, o intensyviai mynė dviračio pedalus ir pabandė įtvirtinti muzikinius sugebėjimus, dalyvaudamas moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestre. Baigęs šią mokyklą, savarankišką gyvenimą pradėjo vienoje iš Kauno gelžbetonio gamyklų. Jos vadovai, pastebėję, kad vaikinas gerai nutuokia apie elektros įrenginių sutrikimus, pasiūlė jam tapti ir kvalifikuotu elektroremonteriu. Tuo jis ir pasinaudojo, neakivaizdiniu būdu tęsdamas studijas technikume. Bet vaikino, ruošiantis tarnybai kariuomenėje, dar laukė ir kitas išbandymas. Tuo metu šaukiamojo amžiaus jaunuoliai prieš tarnybą dar privalėjo įsigyti papildomą specialybę. Pagal savo fizinę būklę Juozas pateko į narų parengimo būrį. Kai 1964 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą Kaliningrado srityje, jam teko panardyti ir Baltijos jūros vandenyse, o vėliau, kiek nelauktai, buvo paskirtas į išminuotojų būrį. Beveik metus vyko intensyvios treniruotės su primityviais minų ieškojimo metaliniais strypais, kol Juozui kartu su grupe karių buvo patikėta savarankiška kovinė užduotis.

Kas minutę tykojo mirtis

Kaip Juozas prisimena, vietovė, kurią ištisai buvo užminavę hitlerininkai, atrodė panaši į metalo savartyną. Tarp minų ir kitokių sprogmenų mažai buvo neužterštos žemės lopinėlių. Vietiniams gyventojams be specialių prietaisų sunku buvo juos surasti. Todėl beveik kasdien juos persekiojo mirtis. Išminuotojams, kurie, kaip žinia, klysta tik kartą, teko būti labai atsargiems. Praskinant nepavojingus takus ir juose įrengiant atžymas, į priekį judėta mažais žingsneliais. Kai tik minų ieškiklis aptikdavo metalą, kūną užliedavo šaltas prakaitas, o rankų pirštai su nepaprastu atsargumu šalino žemes aplink sprogmenį ir kėlė jį į paviršių. Toks darbas tęsėsi kasdien ir ne vienerius metus. Mažiausia klaida galėjo brangiai kainuoti. Jų neišvengė ir keli išminuotojai, Juozo draugai. Nors po karo buvo jau praėję daugiau kaip dešimt metų, bet išminavimo darbai buvo panašūs į karo mūšio lauką ir kas minutę galėjai žūti. Juozas liko dėkingas likimui ir Dievuliui, kad jam pavyko tarnybą baigti be sužeidimų. Tik sugrįžus į Lietuvą jį pasiekė žinia, kad už šį neabejotiną žygdarbį, išgelbėjant ne vieną dešimtį gyvybių, jis apdovanotas medaliu už narsumą („Za otvagu“). Karo metais panašius apdovanojimus pelnydavo tik kariai, dalyvavę mūšiuose. Pasak Juozo, dabar, praėjus daugeliui metų, kai kas šio apdovanojimo galbūt ir nebevertina, bet jis jį brangina kaip vertingiausią suvenyrą.

Paviliojo Ignalina

Po būtinosios tarnybos kariuomenėje Juozas į Lietuvą sugrįžo jau ne vienas, o su išrinktąja gyvenimo drauge Sofija, kuri, baigusi Kultūros švietimo technikumą, ne tik virtuoziškai grojo bajanu, bet turėjo ir skambų balsą. Juozas kurį laiką vėl įsidarbino toje pat gelžbetonio gamykloje, kurioje dirbo iki tarnybos kariuomenėje, bet netrukus jis buvo pakviestas dirbti į Vilniaus elektros įrenginių derinimo valdybą. Nuo to laiko prasidėjo jo kelionės po daugelio buvusios sąjungos mėsos ir pieno kombinatus, derinant ten sudėtingus elektros prietaisus ir įrengimus. Komandiruočių metu buvo užsukęs ir į Ignalinos pieninę, kur vyko jos rekonstrukcija. Čia jam patiko nuostabi šį miestą supanti gamta. Nors gabus elektros ūkio meistras buvo kviečiamas dirbti į daugelį šalies pieninių, bet nuo 1971 m. sutuoktiniai apsisprendė persikelti į Ignaliną, o Juozas – įsidarbinti šio miesto pieninėje inžinieriumi-mechaniku, po kurio laiko jam buvo patikėtos ir energetinio baro meistro pareigos. Ignalinoje sutuoktiniai užaugino dvi dukras – Viktoriją ir Eleną. Kaip pasakojo Juozas, ežerų sostinėje jis praleido brandžiausius gyvenimo metus. Ir ne tik jis, bet ir jo žmona Sofija, kuri, dirbdama vietos kepykloje, aktyviai dalyvavo miesto ir kaimo kapelų renginiuose. Kelis kartus su muzikantais dalyvavo ir Respublikinėse dainų šventėse.

Biblioteka, kokios niekas neturi

Prieš kurį laiką Sinkevičiai nusprendė palikti butą daugiabutyje, kur buvo pragyventa daug metų, ir persikėlė gyventi į Miško gatvę, kur įsirengė puošnią sodybą, į kurią dabar malonu užsukti. Į akis krenta ne tik išradingai įrengtas jaukus židinys, bet ir jo ideali tvarka bei švara. Ir ne tik tai, bet ir abiejų sutuoktinių tarpusavio nuoširdus bendravimas. Čia dažnai skamba ir nuotaikinga muzika, dėmesį patraukia ir šiuose namuose sukaupta gausi knygų biblioteka. Pasak Juozo, jos lentynose patalpinta daugiau kaip 5000 įvairaus turinio knygų apie įžymius karvedžius ir iškilias asmenybes. Nė kiek nesigirdamas namų šeimininkas prasitarė, kad vargu kas Ignalinoje gali pasigirti tokia gausia knygų taupykle. Ne visas knygas abiems su žmona dar pavyko perskaityti, todėl kiekvieną laisvą valandą tenka prie jų praleisti. O laisvų valandų Juozas ir dabar nedaug turi. Ne vienam kaimynui tenka padėti įrengti elektros instaliaciją ar sutaisyti elektros prietaisus. Beje, Juozas prasitarė, kad elektros ūkį jam teko atnaujinti ir buvusiame LKP CK.

Nors Juozas Sinkevičius yra sulaukęs garbaus amžiaus, bet iki šiol maloniai nuteikia jo jaunatviška energija ir nepaprastas darbštumas. Panašius žmones įprasta vadinti auksarankiais, nes jo rankoms paklūsta bet koks darbas. Be kokio nors užsiėmimo nebūna ne tik dienos, bet ir valandos.

Autoriaus ir J. Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *