Skip to content

Valstybės gimtadienio šventėje – akistata su realybe

Lina RAGINYTĖ

Sekmadienį šventėme savo šalies gimtadienį. Dar tik praėjusią savaitę rašėme, kad gyvename imituojamoje erdvėje, o jau savaitgalį čia pat mūsų žodžiai, deja, buvo itin vaizdžiai dar kartą įkūnyti. Garsieji ir skambieji Ceikiniai vėl nuskambėjo. Labai gaila, bet šįkart seniūnijos globėjas – pats seniūnas Juozas Velička – tiek miestelėnams, tiek svečiams šalies gimtadienio proga tėškė lyg šlapia skepeta per veidą, išliedamas neapykantą ir pagiežą. Bet už ką? Žmonės, esą, kalti vien dėl to, kad vaikšto žeme…

Pagal sumanytą scenarijų

Tautiškos giesmės akordai nuteikė susikaupimui, o sielą virpinantis renginio organizatorės ir vedėjos Rūtos Mudinaitės balsas nuplukdė svajų jūra. Skaitomos eilės leido ir vėl prisiliesti prie gimtosios šalies žavesio. Jaunatviškai gaivios ansamblio „Iuventus“ dainos pakylėjo į neregėtas aukštumas. Po kelių dainų jaunimą scenoje pakeitė mielosios močiutės „Babutės kuperkas“. Profesionaliai sudėliotos aranžuotės partizaninės dainos skambėjo naujai ir ypatingai. Ypatingai turbūt dar ir todėl, kad ir pačios močiutės buvo tądien ypatingos, švęsdamos ne tik šalies gimtadienį, bet ir savo kolektyvo 5-erių metukų jubiliejų. Regis, tik prieš penkerius metus tuometinė seniūnijos kultūros darbuotoja Milda Dikmonienė kartu su Janina Tuskeniene nusprendė, kad balsingoms Ceikinių bobutėms reikia burtis į kolektyvą. Kaip tarė, taip ir padarė. Dirbo moterys, stengėsi ir pavyko. Dar prieš penkerius metus vos vienas kitas kraštietis pažinojo Janiną Tuskenienę, Danutę Švogžlienę, Aldoną Garlienę, Vladą Baranauskienę, o šiandien kolektyve tebedainuojančios M. Dikmonienės, kartu su dukra Rūta globojančios ir besirūpinančios repertuaru, dėka šios moterys jau tapo žvaigždėmis. Žinoma, vienas ryškiausių talentų – mūsų mylima Janina, bet sugebėti tą talentą pastebėti ir padėti jam atsiskleisti – reikia nemažiau didesnio talento. O juk turime ir priešingų pavyzdžių. Kada privačiai mokytiems vaikams pasakoma, kad tamsta nesi sutvertas didžiajai scenai ir niekada nedainuosi, o į kito talentų globėjo rankas patekęs tas pats vaikas po kelerių metų „nuginkluoja“ tokius profesorius, kaip gerbiamas Virgilijus Noreika.

Po gražių vietos kolektyvų pasirodymo R. Mudinaitė specialiai mielosioms jubiliatėms pakvietė tokių pat šaunių vyrukų iš Adutiškio žemių. Tai smagiai pasišoko ir pagiedojo ceikinski, vis dėkodami Rūtai, ir iš salės galo seniūnui vis šūkteldami: „Gėda“. Kodėl?..

Svečių sveikinimai

Niekada neskirsčiau žmonių pagal partijas, nes, mano manymu, jos visos vienodai nemeilios. O štai žmonės visada žavėjo savo darbais, siekiais, talentais ir tiesiog paprastu gerumu, nepaisant partiškumo, nes ne partija žmogų daro žmogumi, o žmogus tai partijai ar kokiam nors kitam judėjimui suteikia svarumo. Sekmadienį Ceikinius užgriuvo visa komanda socialdemokratų, mat nuo pat šios partijos Ignalinoje susibūrimo pradžios jos nare buvo viena iš „babučių“ – Janina Tuskenienė. Gražu, miela. Tik šiek tiek slogutis toks kutena, kad Janiną, kaip partijos bičiulę, taip išskirtinai pastebėjo tik dabar, kai ji išgarsėjo. Bet smagu ir dėl to.

Rūtos ir kitų saviveiklininkų uždegtas žvakutes ant linkėjimų torto užpūtusios „babutės“ sugalvojo nepaprastą norą, ir panašu, kad jis išsipildys, nes jos vieningos ir tvirtos, nepaisant visokių audrų. Pagal visas tradicijas nuskambėjo ir „Ilgiausių metų“. Partijos vardu „Babučių kuperką“ sveikino ir socialdemokratas, rajono tarybos narys Vilius Cibulskas, gražių sveikinimų puokštę įteikė Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės padėjėja, socialdemokratė Dalia Savickaitė bei tą pačią dieną diplomo gavimo 40-metį minintis, puikiai rajone žinomas dzūkiško kraujo kultūros veikėjas, taip pat socialdemokratas, Albinas Jakimavičius. Pačius nuoširdžiausius sveikinimus ceikiniečiams Vasario 16-osios proga perdavė ir kultūros ministras Šarūnas Birutis, o „Babučių kuperkui“ – padėkos raštą už etninės kultūros puoselėjimą ir sklaidą, aktyvią įvairiapusę veiklą, kurį jubiliatėms perdavė viena iš „bobučių“, Seimo nario Šarūno Biručio padėjėja Milda Dikmonienė.

Akistata su realybe

Apie tokį akibrokštą, kokį pateikė seniūnas J. Velička, turbūt net nesusapnuotum. Jau seniai visi – pradedant vietos senoliais ir baigiant rajono valdžia – žino apie seniūno nepaaiškinamą priešiškumą krašto kultūros puoselėtojams, kurie neabejotinai rajone jau daugiau nei 20 metų stovi pirmųjų gretose ir garsina kraštą net tarptautiniuose vandenyse, o visi jų renginiai yra itin aukšto lygio. Matyt, seniūno toks išlavintas ir ištobulintas meninis skonis, kad net šalies profesionaliosios muzikos vertintojai toli gražu neprilygsta jam.

Tik, va, bėda ta, jog seniūnas, matyt, prastai domėjosi istorija ar ją pamiršo, ir lietuvių klasikos, matyt, ne tiek daug skaitęs, nes praleido esminį dalyką: tikro, kieto, aukštos vidinės kultūros ir moralės patrioto niekada neišmuši iš vėžių ir nesunaikinsi niekiniais pletkučiais ir intrigėlėmis. Ceikinių žemės moterys tvirtai stovi ant savo žemės ir puikiai jaučia jos alsavimą, joms nereikia plaukti pasroviui ir lankstytis pavėjui, idant sulauktų pripažinimo – jos puikiai žino savo neįkainojamą vertę.

Valstybinės reikšmės šventei pusvalandį skyręs seniūnas nuo scenos pasveikino susirinkusiuosius, o tada, demonstratyviai ignoruodamas kolektyvo globėjas, ciniškai, neva pokštaudamas, mostelėjo išgalvotą kolektyvo susibūrimo istoriją, dėl nesuprantamų priežasčių kolektyvo vadove paskelbė visai kitą moterį ir, galiausiai, visoms įteikė padėkos raštus ir po rožytę, net ir toms, kurios seniai nėra kolektyvo narės, o tada paskubomis išbėgo, matyt, nenorėdamas pažvelgti socialdemokratams į akis, nes ir jiems pamelavo, kas vadovauja kolektyvui ir kokia jo istorija. Šie svečiai taip pat pateko į nepatogią situaciją, bet kultūringi ir sąžiningi žmonės vėliau sugebėjo atsiprašyti ne tik už save, bet ir už patį seniūną.

Ceikinių seniūno J. Veličkos išskirtinis dėmesys ir (ne)meilė Dikmonų šeimos moterims yra unikalūs ir tikrai verti specialistų, psichologų studijų, nes eilinis žmogus tikrai negali viso to suvokti.

Skaudžiausia ne dėl Mildos ir Rūtelės, ne dėl į nepatogią padėtį patekusio viso kolektyvo… Skaudžiausia dėl baisios realybės. Seniūnas viešai pademonstravo, kad talentingi, darbštūs ir atsidavę žmonės – nereikalingi. Gali būti visiškas netikša, bet jei atsisakysi savo nuomonės ir įsitikinimų, būsi iškeltas į aukštumas, net ir nieko neveikdamas ir negebėdamas. Štai koks pavyzdys rodomas mūsų vaikams, štai kokia ateitis kuriama…

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here