Skip to content

Automobilį sumaitojo nuvirtęs medis. Kas atlygins žalą?

MI informacija

2010 m. spalio 20 d. pavakare, apie 17 val., automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas (pavadinkime jį Alytiškiu), važiuodamas miškinga vietove keliu Kaišiadorys–Merkinė per Vėžiongirės masyvą buvo ramus: kelias žinomas, oro sąlygos idealios, vėjelis vos šiurena, eismo intensyvumas nedidelis, todėl net mintyse negalėjo pagalvoti, kad ne viena kartą pravažiuotame kelyje gali… atsidurti pakelėje augantis medis. Bet šį kartą tai įvyko: ramią kelionę staiga sustabdė ant važiuojamosios kelio dalies virstantis medis. Tai buvo tas pats dvikamienis juodalksnis, kurį pravažiuodamas Alytiškis ne kartą pastebėjo pasvirusi į kelio pusę. Taip jau sutapo, kad medis nuvirto ant kelio tuo pat momentu, kai tik Alytiškio vairuojama mašina priartėjo per kelis metrus prie jo augimo vietos. Susidūrimo su virstančiu medžiu išvengti nebuvo galima. Tai patvirtino ir atvykę kelių policijos pareigūnai. Šįkart žmonės nenukentėjo, bet nepataisomai buvo sugadintas automobilis, kuris tebuvo draustas tik privalomuoju draudimu. Alytiškiui iškilo dilema: kas atlygins žalą? Juk jis dėl autoįvykio nekaltas.

Kauno miesto apylinkės teisme Alytiškis pareiškė ieškinį VĮ „Kauno regioniniai keliai“ (toliau – Atsakovas), nes autoįvykio vieta buvo šios įmonės prižiūrimoje teritorijoje. Įmonės vadovas kategoriškai atsisakė atlyginti žalą, nes, jo supratimu, dėl to kalta VĮ Prienų miškų urėdija, kuri valdo valstybinį turtą – mišką. Atseit urėdija privalėjusi stebėti, ar medis nepasviręs, ar nesudaro pavojaus saugiam eismui. Matyt, tokiais „argumentais“ vadovaujantis, į civilinės bylos nagrinėjimo procesą bendraatsakove ir buvo įtraukta urėdija. Nei urėdas, nei aš su tokia Alytiškio (kuriam, beje, buvo visiškai nesvarbu, kas iš atsakovų atlygins jo patirtą žalą) bei Atsakovo nuomone nesutikome. Teisminiai ginčai vyko dvejus metus. Manau, būtina pagarbiai atsiliepti apie Kauno miesto teisėją, pirmininkavusi teismo posėdžiams, kuris per 12 posėdžių, atidžiai išklausęs visus šalių argumentus už ir prieš, ištyręs šalių pateiktus rašytinius bei liudininkų parodymus, nusprendė, kad Alytiškiui žalą privalo atlyginti Atsakovas, nes urėdijos pareigūnai jokių pažeidimų nepadarė, jokiais įstatymais ar poįstatyminiais aktais urėdija nėra įpareigota rūpintis eismo saugumu ir keliais, einančiais per miškingą vietovę.

Noriu paaiškinti įstatymus, kuriais vadovavomės mes, nesutikdami su Urėdijai reiškiamomis pretenzijomis dėl autoįvykio ir kuriais grindė sprendimą teismas.

Lietuvos kelių įstatymo 11 str. yra tokia sąvoka „kelio juosta“, kurioje bet kokia veikla, išskyrus eismą ir jo saugumo užtikrinimą, draudžiama. Kadangi medis augo už šios kelio juostos ribų, Atsakovas ir tvirtino, kad ties šios kelio juostos riba ir baigiasi jo atsakomybė. Tačiau to pačio įstatymo 12 str. yra kita sąvoka „kelio apsaugos zona“. Atsakovo atstovas sąmoningai klaidino teismą tvirtindamas, kad šiame įstatymo straipsnyje esantys teiginiai apie eismo saugumo užtikrinimą turi būti taikomi bet kam, tik ne jiems, nors Kelių įstatymas ir pareigybinės instrukcijos eismo saugumo užtikrinimu įpareigoja užsiiminėti būtent kelininkus, o ne urėdijas ar kitus šioje juostoje esančio žemės sklypo savininkus. Netgi ūkinė veikla joje yra ribojama: negalima statyti statinių be kelininkų sutikimo, atlikti žemės kasimo darbus, nesuderinus su kelininkais ir t. t. Duotuoju atveju kelio apsaugos zona sudarė 50 m nuo kelio briaunos. Atsižvelgiant į kelio kategoriją, šis dydis gali skirtis. Nuvirtęs medis būtent ir augo šioje zonoje. Todėl Atsakovo kaltė teismui buvo akivaizdi. Juk visiems suprantama, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą.      

Nesutikdamas su teismo sprendimu, Atsakovas jį apskundė Kauno apygardos teismui. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė Kauno miesto teismo sprendimą panaikinti ir žalą Alytiškiui priteisti iš Atsakovo ir urėdijos. Teisėjų kolegijos nuomone – ir urėdija privalėjusi rūpintis augančiu medžiu, nes Miškų įstatymas tai daryti urėdijas įpareigoja.

Dabar su Kauno apygardos teismo nutarimu nesutikome ir mes bei Atsakovas, toliau neigęs bet kokią savo kaltę. Mes laikėmės tos pačios nuomonės: žalą atlyginti privalo vienas Atsakovas. Buvo paduoti kasaciniai skundai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) įpareigotas ne tik vykdyti žemesnių teismų priimtų sprendimų teisėtumo reviziją, bet ir duoti atitinkamus aiškinimus. Kadangi tokios kategorijos bylose LAT savo nuomonės dar nebuvo pasakęs, nes tokio ginčo dar nebuvo, mūsų ir Atsakovo skundai buvo priimti. LAT teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo teisėjų nutartį ir paliko galioti Kauno m. apylinkės teismo sprendimą, tuo galutinai padėdami tašką, atrodo, nesudėtingame, bet dėl Atsakovo nepagrįsto užsispyrimo ilgai užsitęsusiame ginče. Gaila tik, kad Alytiškiui ilgai teko laukti jo patirtų nuostolių atlyginimo.

VĮ „Kauno regionai keliai“, siekdama laimėti bylą savo naudai, aiškino Kelių įstatymą: siekdama įrodyti, kad kelio apsaugos zonoje augančių medžių prižiūra yra Urėdijos pareiga, paprašė urėdą iškirsti šioje kelio apsaugos zonoje augančius ir pavojų saugiam eismui keliančius medžius. Kai urėdijos darbuotojų pastangomis šie darbai buvo atlikti, jų atstovas teisme pareiškė: urėdija suprato savo kaltę ir eismo saugumo pavojų keliančius medžius iškirto, o mus pasikvietė kaip specialistus nurodyti, kuriuos medžius kirsti. Tačiau tokie jų argumentai buvo nuneigti darbus vykdžiusių urėdijos darbuotojų parodymais teisme. Bandė kelininkai klaidinti ir policijos pareigūnus, prašydami įpareigoti miškininkus kirsti medžius…, kuriuos jie privalėjo iškirsti patys.

Jau po eismo įvykio problema dėl pakelėse augančių ir eismo saugumui keliančių pavojų medžių iškirtimo buvo išspręsta Aplinkos ministro įsakymu, pakeitus leidimų kirsti medžius išdavimo aprašą (skaitytojų žiniai – 2010-12-25 d. ministro įsakymas Nr. Dl-105). Todėl, esant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimui šioje byloje ir naujam aprašui, manau, problemos dėl to neturėtų kilti arba kilusias išspręsti, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir teismų praktika. O kad panašių eismo situacijų bus – tai neabejotina.

Ginčo eigą aprašau plačiau todėl, kad panašioje situacijoje gali atsidurti bet kuris automobilio savininkas. „Mūsų Ignalinos“ skaitytojams pateikiu aprašomą įvykį, nes gyvenant miškingoje vietovėje, manau, panašių eismo įvykių yra įvykęs ne vienas. Kad būtų išvengta bereikalingo laiko gaišimo ir teismų darbo trukdymo, aprašiau situaciją bei įstatymus, kurie leistų rasti išeiti iškilus problemai. Tai skatina daryti ir nostalgija gimtojo karšto žmonėms, ir asmeninė patirtis. Panašioje situacijoje jaunystėje man teko atsidurti ir pačiam. Važiuojant keliu Vydžiai–Švenčionis per Didžiagirį, kelio atkarpoje, kuri vietinių vadinama „velniakeliu“, nakties metu ant kelio netikėtai (nes dienos metu to nebuvo) pamačiau nuvirtusią didžiulę eglę. Aišku, motociklo K-175 greitis buvo nedidelis, be to ir eglės šakos veikė kaip amortizatoriai (tai ne lapuočio), todėl nebuvo tokiu sunkių pasekmių, kaip Alytiškiui. Pavyko atsipirkti tik keliais veido bei rankų nubrozdinimai bei mėlynėmis.

P. S. Prienuose advokatu dirbantis Alfredas Besusparis yra mūsų kraštietis, kilęs iš Paringio krašto. Jis nuolat skaito internetinę MI versiją ir pasisiūlė bendradarbiauti. Kartkartėmis pateiks bylų aprašymų, kurių temos yra aktualios bet kuriam rajonui, jose narpliojami įvykiai gali nutikti bet kur. Kaip ir šiame rašinyje aprašoma istorija, kai automobilį sumaitojo nuvirtęs medis. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje