Skip to content

Netekęs kojos pirštų, bet laimingas

Lina RAGINYTĖ

Turbūt niekada nepatikėtumėte, kad žmogus, tapęs neįgaliu, gali jaustis laimingas. O štai mūsų pašnekovas Juozas Ketvirtis neseniai, miegodamas lovoje, nušalo kojų pirštus, bet jis vis tiek šypsosi ir dėkingas gyvenimui už patį gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į vienokius ar kitokius smūgius. Juozo namus – vagonėlį Ažušilės miškuose – jūs jau matėte MI laikraščio puslapiuose, bet štai jo gyvenimo istorijos iš pirmų lūpų tikrai neskaitėte.

Sena istorija

2013 m. birželio 4 d., 42-ajame MI numeryje, straipsnyje „Karti benamio duona“ rašėme apie benamius, gyvenančius vagonėlyje, kurie, regis, kelia daugiau neramumų vietos gyventojams, nei susilaukia užuojautos. Dar praėjusį pa­va­sa­rį ga­vo­me Ažu­ši­lės gy­ven­to­jų skun­dą, kad vie­no­je gra­žiau­sių Ig­na­li­nos kraš­to vie­to­vių – Ažu­ši­lė­je – ša­lia kai­mo va­go­nė­ly­je įsi­kū­rė gir­tuok­liau­jan­čių ir lė­bau­jan­čių vi­diš­kie­čių šei­ma, ku­rie dar ir to­kių pa­čių drau­gų vis su­lau­kia, o įsi­siau­tė­ję taip at­si­pa­lai­duo­ja, kad vie­ti­niai bi­jo ir na­mo par­ei­ti, o ap­link ke­lias de­šim­tis met­rų – bam­ba­ly­nų liū­nas.

Ta­da Vi­diš­kių se­niū­nė Vi­ga­li­ja Mat­kė­nie­nė pa­ti­ki­no, kad ži­nan­ti apie tą si­tu­a­ci­ją, bet… „Ži­nau. Ši šei­ma – mū­sų gal­vos skaus­mas. Jie pra­ra­do vis­ką, ką tu­rė­jo, jų vai­kai taip pat ug­do­mi glo­bos na­muo­se. O pa­tys da­bar gy­ve­na va­go­nė­ly­je be van­dens, są­ly­gos ne­ati­tin­ka jo­kių hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų, bet bent jau ne po at­vi­ru dan­gu­mi. Vi­so­mis prie­mo­nė­mis ban­dau juos pri­vers­ti su­si­tvar­ky­ti sa­vo te­ri­to­ri­ją, bet tai ir vis­kas“, – tuomet pa­sa­ko­jo se­niū­nė.

Ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros vir­ši­nin­kas Pet­ras Ka­za­ke­vi­čius, su ko­le­go­mis ap­lan­kęs šei­mą snie­guo­tą ba­lan­dį, tą­kart di­de­lės ne­tvar­kos ne­ra­do, ma­tyt, jau bu­vo se­niū­nė ap­si­lan­kiu­si ir pa­ra­gi­nu­si šei­mą im­tis šva­ri­ni­mo­si dar­bų, bet su­ti­ko, jog taip bū­ti ne­tu­rė­tų. Pats vir­ši­nin­kas pa­ža­dė­jo, jog nu­tir­pus snie­gui im­sis kaž­ko­kių prie­mo­nių, kad pa­dė­tų ir gy­ven­to­jams, ir be­na­mių ne­nu­skriaus­tų. Ta­da bu­vo nu­tar­ta ben­dro­mis jė­go­mis per­stum­ti va­go­nė­lį į nuo­ša­les­nę vie­tą. „Bū­kim žmo­niš­ki, su­pras­kim, ko­kia si­tu­a­ci­ja. Mes ga­lim vi­si su­puo­lę juos iš­va­ry­ti, bet kas po to? Kur dė­tis žmo­nėms? Juk tai ne­žmo­niš­ka“, – tada svars­tė P. Ka­za­ke­vi­čius.

Tada, kaip ir bu­vo ža­dė­ta, va­go­nė­lis iš­temp­tas į nuo­ša­les­nę vie­tą, gi­lyn į miš­ką. Ži­no­ma, vi­są tą lai­ką ne­ri­mo nei gy­ven­to­jai, nei se­niū­ni­ja, nei ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ra: vi­si su­ko gal­vas, ta­rė­si, de­ri­no no­rus su ga­li­my­bė­mis ir įsta­ty­mais. P. Ka­za­ke­vi­čiaus tei­gi­mu, pro­ble­mos spren­di­mo ga­li­my­bės, sa­vai­me su­pran­ta­ma, bu­vo de­ri­na­mos ir su be­na­mių šei­mą „gel­bė­jan­čia“ ir sa­vo­je že­mė­je pri­glau­du­sia vie­no iš na­rių ma­ma. Vai­kai mo­ti­nai vi­sa­da bus vai­kai, ne­pai­sant jų pa­kly­di­mų ir nuo­puo­lių.

Ažu­ši­lės gy­ven­to­jai dė­kin­gi vi­siems šios is­to­ri­jos da­ly­viams už, bent jau kol kas, iš­spręs­tą pro­ble­mą. Šį­kart vi­si: ir pa­tys gy­ven­to­jai, ir se­niū­ni­ja, ir ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ra iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką, bet jei si­tu­a­ci­ja ne­ge­rės, o tik blo­gės, var­gu ar vi­si bus to­kie ge­ra­no­riš­ki ir pa­kan­tūs. At­ei­na lai­kas, kai ten­ka pa­čiam at­sa­ky­ti už sa­vo veiks­mus.

Atėjo laikas

Gyvenimas žavus tuo, kad niekada nepalieka neišspręstų problemų. Jei viskas būtų buvę gerai, gyvenimas niekada nebūtų manęs suvedęs su Juozu. Bet, matyt, turėjo būtent taip nutikti. Savo artimąjį lankydama Ignalinos rajono ligoninės Slaugos skyriuje susipažinau su jo palatos kaimynu. Išsikalbėjome. Ir štai. Išsirutuliojo jau kiek kitokio atspalvio istorijos tęsinys.

„Esu vilnietis, bet jau daugiau nei 20 metų gyvenu Ažušilėje. Vilniuje dirbau statybininku, kai pradėjo viskas byrėti ir daugelis darbo vietų buvo tiesiog panaikintos, sumaniau grįžti į senelės Emilijos namus Ažušilėje, nes jie stovėjo tušti, o mane visą laiką traukė gamta, žemė, miškai. Kaip sumaniau, taip ir padariau. Netrukus suėjom draugėn su viena kaimyne. Persikėliau pas ją ir gyvenom toliau kartu jos namuose, o šiuos tik prižiūrėdavau. Jai mirus, grįžau vėl į namus. Susipažinau su Maryte, kuri tuo metu gyveno Mielagėnuose. Patiko mums drauge, tad apsigyvenom kartu. Ūkio neturėjom, bet sodą, daržą – kaip ir visi – turėjom. Taigi, vieną dieną iš Sankt Peterburgo atvyko mamos brolis su savo sugyventine ir pareiškė, kad namus parduoda. Dar man buvo pasakyta, kad esu skolingas, jog gyvenau tuose namuose. Naujieji šeimininkai iš Vidiškių pasitaikė geri žmonės ir leido dar kurį laiką pagyventi, kol susirasime ką nors. Mano sesuo, kuri taip pat gyvena Vilniuje, parūpino man iš Širvintų namelį ant ratų. Jį pasistatėme čia pat Ažušilėje, savo žemėje. Tik tada kažkam nepatiko, kad mes ten gyvename, tai teko kiek toliau, į miško gilumą, trauktis. Taip jau penktą žiemą gyvename savo vagonėlyje. Tiesa, mama ir sesuo vis kvietė mane grįžti į Vilnių, bet aš pats nevažiuoju. Darbo vargu ar gausiu, o ką ten veikti tarp tų keturių sienų? Aš gamtos žmogus, man patinka uogauti, grybauti ar tiesiog sėdėti miške. Mūsų 3×4 m vagonėlyje  yra „buržuika“, staliukas, lova ir fotelis – viskas, ko reikia gyvenimui. Malkų turime, tualetą pasidariau miške, o vandens atsinešame iš kaimo. Žinote, visą laiką su kaimynais sugyvenau draugiškai ir dabar, ištikus bėdai, jie manęs neapleidžia: kur reikia nuveža, atveža, nuolat lanko ligoninėje. Jei aš būčiau toks blogas, kokį mane piešia, ar kas nors čia pas mane eitų. Nesiginu, po pašalpų išgeriam susiėję, bet jokių muštynių pas mus niekada nebuvo. Aš iš prigimties esu taikus ir ramus žmogus. Tik va pirštus nušalau per šalčius. Pasikūriau pečiuką ir atsiguliau, o nuo prakaito sudrėkusių kojinių nenusimoviau, pečiukas šildo tik 3–4 valandas. Vieną koją pasirodo iškišau iš po apklotų ir štai, miegant apšalo. Visagino ligoninėje nupjovė visus pirštus, o dabar patekau čia. Sveikstu po truputį“, – vis šypsosi Juozas.

Nustebino tai, kad Juozas nėra toks jau nemąstantis žmogus, kokį dažnai įsivaizduojam esant benamį žmogų. Juozas neverkšlena ir dėl  pinigų, nes jų užsidirba. Abu su sugyventine Maryte jie gauna po 350 Lt pašalpą, už kurią dirba viešųjų darbų po 120 val. O dar Juozas prisiduria uždarbiaudamas: padėdamas žmonėms ruošti malkas, šieną ar kokius nors statybos darbus (nuo 30 iki 50 Lt už dieną plius maistas). Štai taip Juozas ir juda į priekį. Tiesa, jo sugyventinės Marytės gyvenimas gal net dramatiškesnis, bent jau žiūrint iš šalies. Ne taip seniai tragiškomis aplinkybėmis Tverečiuje buvo nužudyta jos dukra, o kita ji taip pat nesugebėjo pasirūpinti, nes ji auga Daugėliškio vaikų globos namuose. Skaudu ir liūdna, bet pasaulio juk mes negalime pakeisti, jei jis pats nenori keistis.

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *