Sočio Olimpinėse žaidynėse biatlonininkui Tomui Kaukėnui jo startai buvo patys karščiausi ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis: temperatūra per varžybas visuomet pliusinė, įtampa ir atsakomybė – milžiniška. Ypač – dvidešimties kilometrų asmeninėse lenktynėse, kur trys netaiklūs šūviai jam kainavo sidabro medalį.

Regis, trūko ne tiek daug, kad vasario 13-ąją Tomas būtų perrašęs Lietuvos žiemos sporto istoriją ir iškovojęs šaliai pirmąjį po nepriklausomybės atkūrimo olimpinį medalį. Ankstesnėse rungtyse 48-ąją ir 40-ąją vietas užėmęs biatlonininkas šįsyk ne tik šliuožė greitai – trijuose ugnies ruožuose jis ir šaudė be klaidų. Įsiveržęs tarp lyderių, lietuvis suklupo tik paskutinėje – ketvirtojoje – šaudykloje, paleidęs tris netaiklius šūvius.

Tada, iškart po finišo, 23-iąją vietą užėmusį Tomą kalbinanę žurnalistai matė jį verkiantį. Rašiniai apie šį šaudykloje medalį praradusio lietuvio finišą kitą dieną pasirodė spaudoje, kelias dienas buvo tarp dažnai skaitomų portaluose. „Dėl tų kelių mano neigiamų emocijų minučių žmonėms galėjo atrodyti, kad man vis dar labai liūdna, kad graudinuosi. Išties jau po dviejų valandų normaliai jaučiausi“, – sako vos aukštaičiuodamas.

Pasikalbėjęs su treneriu, komanda, Lietuvos biatlono federacijos prezidentu, Tomas grįžo į olimpinį kaimelį. Jau iš ten paskambino į Ignaliną mamai, keliems draugams. „Visi sveikino, niekas neklausė, kaip ten kas nutiko, jokių pamokymų nesulaukiau. Ir trasos naktį nesapnavau. Viskas gana greitai grįžo į savo vėžes, įprastą ritmą. Prabėgo kelios dienos – ir sveikinimai baigėsi. Mano galvoje jau kitos mintys, planai“, – kalba pernai pasaulio čempionate sprinto rungtyje 22-ąją vietą iškovojęs sportininkas.

– Sočio šiluma, specialios suspausto sniego trasos padėjo ar kliudė?

– Nors pasirinkau žiemos sportą, man geriau, kai šilčiau, nei kai šąla rankos, kojos, nosis, ausys. Tada reikia šilčiau apsirengti, o kuo daugiau drabužių, tuo labiau varžomi judesiai. Sočyje galėjau važiuoti lengvai apsirengęs – nešalta, saulė šviečia. Ir šaudyti, gultis maloniau, kai šilta. Kai šalta, šautuvai ne taip taikliai šauna – reikia ieškoti specialistų, tinkamų esant žemai temperatūrai. Šilto oro minusas vienas – trasa minkštoka.

– Ką laisvu laiku olimpiadoje spėjote nuveikti?

– Norėjau kuo daugiau saviškių varžybų pamatyti. Adleryje su treneriu ir slidžių ruošėjais stebėjome, kaip greitojo čiuožimo varžybose kovėsi Agnė Sereikaitė, paskui – ledo šokių poros pasirodymą, dar – ledo ritulio rungtynes. Žiūrėti visas varžybas gyvai – tikrai kas kita nei per televizorių. Būdamas greta, pajauti pačių sportininkų emocijas, kovos įkarštį.

Daugiau ne kažin ką nuveikiau. Net pačiame Sočyje nesilankiau – mūsų varžybos vyko pakilus į kalnus už Alderio, Krasnaja Polianoje.

– Kodėl pasirinkote palyginus nelabai populiarų biatloną? Gal kas nors šeimoje šiuo sportu užsiima?

– Šeimoje niekas sportu neužsiėmė – nei tėvai, nei sesuo Lina, nei brolis Darius. Jie už mane serga prie televizoriaus. Senelis, tėtis medžiojo, tad šautuvus mačiau nuo mažens, jais domėjausi, kaip, turbūt, kiekvienas vaikas, kuris kieme su draugais žaidė karą. Kai į mokyklą atėjo treneris rinkti biatlono būrelio, užsirašiau. Man buvo dešimt. Iš pradžių nepatiko, kad šautuvas, kurį gavau, buvo orinis, bet gana greitai, po poros metų, gavau tikrą. Nepastebimai įsibėgėjau – jau tryliką metų sportuoju.

– Treniruotis daugiausia tenka užsienyje. Nelengva sportą derinti su mokslais.

– Ignalina – išties gana sportiškas kraštas. Užtat mokykloje mane visuomet suprato, sudarė sąlygas treniruotis. Tas pats ir Edukologijos universitete, kur studijuoju kūno kultūros ir sporto magistratūroje. Turiu individualų mokymosi planą, daug ką studijuoju savarankiškai – dažnai vakarais, naktimis, nes atsiskaityti turiu visus dalykus, kaip ir kiti. Ypač daug tenka prie knygų, kompiuterio pasėdėti pavasariais, kai supuola dvi sesijos viena po kitos.

– Ar tarp sporto ir mokslų lieka laiko širdies reikalams?

– Kad dabar draugės neturiu. Kas norės su manimi būti, kai esu nuolat išvykęs?

– Ką iš Sočio parvežėte lauktuvių artimiesiems?

– Įprastų olimpinių suvenyrų – ženkliukų, magnetukų, puodukų, meškiukų: taikiau pagal tai, kas ką kolekcionuoja.

– Brangiausia, ką parsivežėte sau, – neįkainojama patirtis?

– Jos – tikrai. Dar prieš tą ketvirtą šaudymą pagalvojau, kad manęs laukia geras išbandymas, maniau, jį išlaikysiu. Bet nepavyko. Ir tai buvo mano didžiausia olimpiados pamoka, kurios nepamiršiu. Gerų atsiminimų parsivežiau iš pačios olimpinės aplinkos, gyvenimo čia.