MI pradėjo narplioti sudėtingą ir painią istoriją, nutikusią vienam lietuvaičiui, mūsų kraštiečiui, sumaniusiam padirbėti Norvegijoje, o vietoj uždarbio gavusiam skolą. Mūsų herojų jau ankstesniame straipsnyje pavadinome Tadu („Lietuvis lietuviui priešas ir Norvegijoje, ir Lietuvoje“, MI, 2014-02-19 d., Nr. 14).

Priminsiu istoriją. Ignalinietis Tadas interneto tinklalapyje rado skelbimą apie žmonių įdarbinimą Norvegijoje. Pagal skelbimą susisiekęs su įmonės „NS NUF“ vadovu Narimantu Savicku sutarė, kad jį kartu su draugu įdarbins Norvegijoje.

Su N. Savicku vyrai buvo sutarę, kad už darbą mokės 137,5 (apie 56 Lt) kronas už valandą, kas dvi savaites. Praėjus trims savaitėms, vyrai iš pono N. Savicko pinigų nesulaukė. Pagal sutartį su N. Savicku, vaikinai išdirbo 3 savaites ir pasitraukė, bet name dar gyveno iki tų pačių metų birželio 22 d. (t. y. iš viso 25 dienas), o tada išvyko į Lietuvą. O štai 2013 m. liepą registruotu laišku į namus Vilniuje Tadas pradėjo gauti laiškus (iš viso net 7) iš Norvegijos dėl mokesčių. Paaiškėjo, kad jis turi įsiskolinimą už elektrą anksčiau minėtu adresu: Grimseidsvegen 379, Bergene, Norvegijoje, nuo 2013 01 20 iki 2013 05 28. Suma – apie 6000 kronų (apie 2 460 Lt plius dar išlaidos antstoliams). Kai Tadas neva gyveno Norvegijoje ir neva naudojo elektros energiją, jis iš tiesų ten nebuvo. Vyras iš pradžių dar buvo išvykęs trumpam į Angliją bandyti laimės (tai patvirtina ir kelionės bilietai), o tada toliau gyveno Ignalinoje ir dirbo mūsų rajone. Tai patvirtina ir darbo sutartis, ir net straipsnis viename iš rajono laikraščių apie įmonę, kurioje dirbo Tadas ir viso kolektyvo foto, kurioje taip pat yra ir mūsų herojus. Viename iš laiškų Tadas gavo ir norvegų kalba jo vardu pasirašytos sutarties su kažkokiu Aleksandru Arlausku kopija, kurioje akivaizdžiai parašas buvo – ne jo. Kitaip tariant, sutartis buvo suklastota. Bet pagal tą sutartį žmogus tapo mokesčių vengėju. Negana to, kad už pagal darbo sutartį žmogus negavo uždirbtų apie 30 000 kronų (apie 13 000 Lt), tai dar ir liko skolingas per 3000 Lt.

Šiuo metu skolų administravimo įmonė „Gelvora“ iš žmogaus reikalauja sumokėti pinigus, o šis bėgioja iš vienos įstaigos į kitą ieškodamas teisybės, ir nieko padaryti negali.

Mūsų herojus Tadas pirmiausia kreipėsi į Policijos komisariatą dėl sukčiavimo. Tačiau tyrėja Inga Kibickaitė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tam tikrų priežasčių.

Gavęs tokį policijos nutarimą, Tadas parašė skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūrai apie galimai Lietuvos piliečių Norvegijoje įvykdytus nusikaltimus (pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 182 str.), kurių pasekmės konkrečiai susijusios su juo pačiu. Negana to, kad jis jau prarado 13 000, iš jo reikalauja dar 3 000, žmogus baiminasi, kad ir toliau naudojant jo duomenis gali būti sudaromos kažkokios sutartys, kurių esmė – mokestinių prievolių vengimas. Šiuo metu žmogus neturi lėšų ir galimybių vykti į Norvegiją ir aiškintis, kas ten vyksta, todėl tikėjosi, kad jį apgins Lietuvos teisėsauga.

Vyro skundo prokuratūra net nepriėmė. Tadas pasakoja: „Prokuroras mano skundo nepriėmė motyvuodamas tuo, kad tai yra beviltiškas reikalas ir laiko gaišinimas, neduosiantis jokios naudos. O į skolų išieškojimo įmonės „Gelvora“ raginimus patarė nekreipti jokio dėmesio, nes ta įmonė neturi kažkokių teisių ir yra pusiau nelegali. Išėjau, kaip maišu muštas“, – pasakoja Tadas.

Susisiekėme su įmone „Gelvora“.

UAB „Gelvora“ advokato Mindaugo BADARO komentaras:

Atsižvelgdama į tai, kad visos Tado (gerbdami šio žmogaus privatumą, šį asmenį taip pat vadinsime Tado pseudonimu) dėstomos faktinės aplinkybės UAB „Gelvora“ nėra žinomos, pasisakome tik dėl prokuroro komentaro UAB „Gelvora“ atžvilgiu bei skolos išieškojimo proceso.

Visų pirma, UAB „Gelvora“ nenorėtų tikėti, jog prokuroras, t. y. valstybės tarnautojas, pateikė būtent tokį diletantišką komentarą, kokį įvardija Tadas – „jog UAB „Gelvora“ neturi jokių teisių“, „UAB „Gelvora“ veikla pusiau nelegali“ ir pan.

Kvalifikuotam valstybės tarnautojui turėtų būti žinoma, kad UAB „Gelvora“ veiklą vykdo dar nuo 1999 m. ir yra viena iš didžiausių kreditų valdymo įmonių Pabaltijo šalyse. UAB „Gelvora“ priklauso tarptautinei įmonių grupei „MARGINALEN“, kurios kapitalizacija vertinama daugiau negu milijardu eurų. Kadangi į šią įmonių grupę įeina ir Švedijos bankas „Marginalen bank“, visų grupės įmonių veiklą papildomai prižiūri ir Švedijos finansų bei teisėsaugos institucijos, kurios kelia netgi aukštesnius reikalavimui veiklos teisėtumui ir skaidrumui negu Lietuvos Respublikos atitinkamos valstybės institucijos. Taigi, nuo pat įkūrimo ir šios dienos UAB „Gelvora“ veikla atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra, nebuvo ir negali būti jokių kompetentingų valstybės institucijų sprendimų dėl UAB „Gelvora“ veiklos pripažinimo neteisėta.

Antra, pabrėžiame, kad UAB „Gelvora“ su klientais, kuriems atstovauja skolos išieškojimo procese, visuomet pasirašo sutartis, pagal kurias UAB „Gelvora“ yra suteikiamos visos teisės, reikiamos kliento atstovavimui santykiuose su skolininku, valstybės institucijomis ir kitais asmenimis, taip pat būtinų išieškojimo veiksmų atlikimui bei visų teisinių priemonių skolininko atžvilgiu įgyvendinimui. Minėtoje sutartyje visuomet įtraukiamas kliento patvirtinimas apie jam priklausančių reikalavimo teisių skolininko atžvilgiu pagrįstumą ir teisėtumą. Tado atveju, UAB „Gelvora“ gavo partnerių iš Norvegijos (įmonės „KREDINOR“) prašymą išieškoti iš Tado įsiskolinimą už elektros energiją kreditoriaus Norvegijos įmonės „BKK Kundetjenester AS“ naudai. Todėl buvo sudaryta skolos išieškojimo sutartis ir jos pagrindu pradėtas skolos išieškojimo procesas. Šio proceso metu, paaiškėjus, jog dėl reikalavimo teisės yra kilęs ginčas, galimai susijęs su nusikalstamos veikos padarymu, ikiteisminis skolos išieškojimas buvo nutrauktas (nuo 2014-02-12 d.).

Taigi, teiginys, jog UAB „Gelvora“ „neturi jokių teisių“ yra absoliučiai nepagrįstas ir vėlgi, matyt, susijęs tik su itin paviršutinišku situacijos vertinimu.

Trečia, atsakant į klausimą dėl tolimesnių teisinių pasekmių Tado atžvilgiu, reiktų pabrėžti, jog kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir teismine tvarka įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą. Todėl, jeigu situacija yra iš tiesų tokia, kaip ją apibūdina Tadas, kreditoriaus kreipimosi į teismą atveju, abi šalys teismui išdėstys savo pozicijas, o teismas priims objektyvų ir galutinį sprendimą.

Kaip jau minėjau, Tadui į pagalbą suskubo MI juristas, tad problemos iš mirties taško vis tiek pajudės.