Prieš keturis dešimtmečius Prancūzijos spaudoje pasirodęs vienos mamos, auginusios neįgalų sūnų ir ketinusios su juo patekti į baseiną, straipsnis pralaužė sistemos sienas ir pasiekė net valdžios atstovų sąmonę. Pradėta stipriai koreguoti ir net keisti įstatymus. Žinoma, straipsnyje buvo išdėstyta ne tik tos dienos rūpesčiai, bet visa virtinė problemų, sunkumų ir išgyvenimų, su kuriais kasdien gyvena neįgalus žmogus ir jo artimieji. Teoriškai maždaug prieš dešimtmetį pradėjo keistis situacija ir Lietuvoje, bet kadangi tai daroma ne per sąmoningumą ir suvokimą ar išjautimą, o tiesiog „prievarta“ – iš viršaus nuleidžiant įstatymą, tai rezultatai nėra tokie džiuginantys ir, matyt, dar turės užaugti bent viena nauja karta, kad kažkas realiai pasikeistų.

Neįgalieji visada šalia mūsų

Mes gyvename pasaulyje, kuriame neįgalių žmonių daugėja tiesiog katastrofiškai, bet tik skirtumas tas, kad neįgaliuosius skirstome bent jau dvi dideles grupes. Akivaizdžiai matomas neįgalumas mums suprantamas, bet lengviau apsimesti, kad jo nepastebime, nusukti akis į šalį ir galvoti, jog šie žmonės nėra mūsų gyvenimo dalis. Turintys „nematomą“ neįgalumą kelia pasipiktinimą, nes automatiškai įsijungia nepasitikėjimo ir netikėjimo saugikliai: o gal jis tik apsimeta ligoniu. Reikia pripažinti, kad akivaizdžią negalią turinčių žmonių bijome, bijome jų skvarbaus žvilgsnio, tylos, nes ne jie šalia mūsų, o mes šalia jų esame nesaugūs, nes prarandame gebėjimą sakyti netiesą, jaučiamės lyg apsinuoginę.

Ignalina – mažas miestelis. Ir turbūt nerasime nei vieno žmogaus, kuris nepažinotų Simono, Valdo ir nežinotų jų gyvenimo istorijų. Vidurinioji ignaliniečių karta augo ir brendo kartu su jais, kasdien sutikdami juos gatvėje, kaskart sutikdami miesto šventėse ir įdomiuose renginiuose, žiūrėdami į Simono paveikslus ar klausydami nepaprastai gražiai dainuojančio Valdo. Nežinau, ką galvoja patys šie vyrai, nepasiklausiau, bet man atrodo, kad tai ne mūsų nuopelnas, jog jie yra visuomeniški, aktyvūs, o jų pačių begalinis užsispyrimas ir noras iš šio gyvenimo viską pasiimti su kaupu. Beje, jau seniai kirba mintis, kad mūsų krašte patys patikimiausi metraštininkai yra būtent neįgalieji žmonės, nes ne tik pasilinksminimuose, bet ir visuose prasmingesniuose, turinčiuose solidesnį turinį renginiuose visada dalyvauja mums gerai žinomi krašto neįgalieji. Deja, bet šalia mūsų gyvena ir tokių, kurie bijo viešumos, bijo mūsų greičio, bijo šaltumo ir abejingumo.

Ignalinoje veikianti neįgaliųjų draugija vienija nemažą būrį neįgaliųjų, jie turi daug įdomios veiklos, nemažai ir patirties jau įgiję ir, kas žino, gal labai greitai ir mes rinksimės Kalėdų progomis į Kultūros centrą žiūrėti neįgaliųjų rodomo kalėdinio spektaklio, kuriame apsilankyti bus ne tik garbės ir prestižo reikalas, bet ir didžiulė dvasinė palaima. Tokius spektaklius kasmet rodo Prancūzijos neįgalieji Kongresų rūmuose ir žiūrovai kovoja dėl bilietų ne tik dėl to, kad pirkdami bilietą paremia tuos žmones. Dar prancūzai sugebėjo pasirūpinti, kad pagal įstatymą visos šalies įmonės be jokios išimties privalo įdarbinti 6 proc. neįgaliųjų savo įmonėje, priešingu atveju gresia didžiulės baudos ir sankcijos. Jie įsitikinę, kad labai svarbu sugebėti pastebėti ir pritaikyti žmogaus gebėjimus. Tarkim, vežimėlyje sėdintis vyras gali turėti neįtikėtinai stiprias rankas ir vidinę galią. Gerai pagalvojus galima tai puikiai išnaudoti. Visi žmonės nori būti naudingi. Lietuvoje, deja, šiuo požiūriu patirties kur kas daugiau liūdnesnės, kada verslininkai, pasiėmę 40 tūkst. Lt dotaciją iš valstybės už neįgaliojo įdarbinimą, investuoja į savo įmonės veiklą, o po griežto 6 mėn. termino tą neįgalųjį meta lauk. Minėto projekto administratorius, taip pat neįgalusis, Albinas Jakimavičius prasitarė į susitikimą-konferenciją dėl neįgaliųjų įdarbinimo galimybių kvietęs net 7 rajono verslininkus. Deja, nei vienas nepanoro pasidomėti tokia galimybe. Sakoma, gerumu, nuoširdumu ir užuojauta turtų nesusikrausi. Kita vertus, didžiausias mūsų turtas, kurį vienintelį turėsime net ir gulėdami mirties patale – patirtis.

Rytų Lietuvos projektinė veikla

Vasario 20 d. tiek rajono neįgalieji, tiek svečiai bei valdžios atstovai dalyvavo kaimynų zarasiškių vykdomo projekto „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“ tarptautinėje konferencijoje.

Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga su partneriais Visagino ir Ignalinos neįgaliųjų draugijomis vykdo projektą „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“. Neįgalieji projekto metu mokomi įvairių specialybių, kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos, ugdomi jų socialiniai įgūdžiai, vyksta psichologų konsultacijos. Bendradarbiaujame su Prancūzijos organizacijomis, kurios vykdo neįgaliųjų integraciją į darbo rinką.

Projekto vadovė Olga Ludziš pristatė projektą ir ilgai nelaukusi paprašė rajono vicemerą Henriką Šiaudinį pagalbos. Kad galėtų rajono neįgaliesiems įrengti kompiuterių klasę, reikia viso labo apsaugos ir signalizacijos. Be ilgų diskusijų ir postringavimų vicemeras pažadėjo, kad problema-ne problema bus išspręsta kuo skubiau. Mintimis apie neįgaliųjų gyvenimą ir veiklą bei pasiekimus dalinosi ne tik patys neįgalieji, savo entuziazmu sujaudinę ir sužavėję svečius, bet ir Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėjos pavaduotoja Irena Matešienė, projekto socialinė darbuotojaJurga Miškinytė. Labai gražių paskatinančių žodžių bei minčių ir idėjų projekto dalyviams bei svečiams dovanojo partneriai iš Prancūzijos: Murielle BONNOT, directrice adjointe del’Institutd’Education Motrice Charlemagne l’Institutd’Education Motrice Charlemagne direktorė-pavaduotoja, Dominique ROTUREAU, Directeur de Pôlehandicap psychiquedela Mutualité Indre-Touraine. Mutualité Indre-Touraine regiono psichines negalios sektoriaus direktorius bei kartu su jais atvykusi neįgaliųjų vaikų meno terapijos gydytoja Audrė Žiemelytė su sūnumi Žiuljenu.

Autorės nuotr.