Šiemet kažkodėl atrodo, kad po rudens iš karto ateina pavasaris. Sniego, galima sakyti, neturėjome, nors, tiesa, ant keliuko palei mišką sekmadienį dar buvo storas ledo sluoksnis. Na, bet pas mus Mažulonyse sniegas visada ilgiau užsilaiko. O šiaip – šalčiai irgi gal mėnesį šiek tiek pagąsdino. Tiesa, žiemkenčius sušaldyti sugebėjo, bet, kaip sakoma, prieš gamtą neprapūsi. Gal, sakau, mūsų žemdirbiai kartais per daug dejavo ir skundėsi be reikalo, tai dabar lengviau – yra kuo skųstis…

Ir paukšteliai jau čiulba, o visokie žvėrys apskritai šią žiemą vargo nematė. Tiesa, šernų blogas metas laukia, bet, kita vertus, grybiena šiek tiek turėtų atsigauti, nes tų laukinių kiaulių jau visai nualinta buvo. Apie tai ir būtų galima pašnekėti, bet kažkodėl labiau traukia kalbėti apie dvikojus žvėris.

Tai šen, tai ten vis išgirsti: atėjo, senukus sumušė, apiplėšė – išnešė paskutinius palaikius rakandus, nes kokį turtą kaimo trobelėje rasi. Paskui išgirsti, kad plėšikus nuteisė keleriems metams, ir tai paprastai ne visus, nes „išaiškinama“, kad mušė tik vienas, o kiti stovėjo, žiūrėjo, ir net padėti mušamiems norėjo, bet tas vienas, kuris baisus plėšikas esąs, kitiems, geresniems, to padaryti neleido.

Paskui žiniasklaida praneša, kad sėdintys plėšikai skundžiasi žmogaus teisių teismui, kad prastai, be patogumų sėdi, ir tas banditų teisių teismas priteisia jiems iš Lietuvos kompensaciją. Tą teismą tokiu vadinu todėl, kad apiplėšti senukai niekados iš žmogaus teisių teismo nieko nėra gavę, na ir nesikreipia į jį, nes jei buvo apiplėšti – vadinasi, blogai saugojosi, nes senukų, ir apskritai Lietuvos piliečių saugumas yra jų pačių reikalas. Nežinau, ar taip yra visoje Europos Sąjungoje, bet jei jau mes į ją atėjome – ko gero, taip. Ypač jeigu dar prisiminsime, kad nemaža dalis mūsų banditų į užsienius išvažinėjo, nes ten ir pasiplėšti daugiau galima, ir kalėjime sąlygos geresnės, beveik kaip pas mus Seime.

O pas mus… O kas pas mus? Štai vienu metu pas mus labai daug buvo kalbama apie pavojaus mygtuką: paspaudei, ir policija atvažiuoja į pagalbą. Ne per seniausiai išgirdau, kiek tas saugumas kainuoja. Ogi pasirodo, dvidešimt penki litai už mėnesį.

Taigi čia per metus kitam pusė pensijos išeitų. Telefonu, nesvarbu, koks operatorius, pagalbos gali nemokamai šauktis. Prisišauksi ar ne, čia jau kitas klausimas, bet nemokamai, tik akumuliatorių laiku pasikrauk, ir būsi aptarnautas.

O čia už mygtuką kas mėnesį tokius pinigus reikia mokėti. Sako, už aptarnavimą. Na, čia jau ne aptarnavimas, bet plėšikavimas.

Bet ką čia kalbėti, jeigu mūsų valstybėje plėšikavimas net per televiziją reklamuojamas. Net ne tuose filmuose, kur apie banditų gyvenimą gražiai pasakojama, kurie kartais tik vakare, nevaikišku laiku rodomi, o reklamoje, nuo ryto iki vakaro. Neturi, sakysim, gero benzopjūklo – persirenk žvėrimi, ir atimk iš to, kuris turi. Neturi pinigų – vėlgi eik apiplėšk vikingus, atimk iš jų aukso puodą.

Prisižiūri nesubrendėliai tokių vaizdų, ir virsta žvėrimis. Ne iš karto, žinoma, bet po truputėlį, taip sakant, lašas po lašo – reklamos, banditiški filmai, banditiškos laidos, tai yra, laidos apie visokius banditus.

Ir nėra ko čia stebėtis, vaikų darželį ar mokyklą kaltinti, jeigu iš viršaus brukama tokia nuomonė: vok, ir būsi laimingas. O jei pakliūsi – pasėdėsi geresnėmis sąlygomis, negu turėjai namuose, nieko nedirbdamas, jau nekalbant apie tuos, kuriuos apiplėšei, ir išeisi, pusę bausmės atbuvęs. Juk mūsų valdžia nusikaltėliais labiau rūpinasi, rūpestingiau juos aptarnauja.

Štai taip. O norėjau parašyti apie pavasarį.