Ankstesniame rašinyje („Lobiai: legendos ir tikrovė“, MI, 2013-03-15 d., Nr.20) rašiau apie legendomis apgaubtus praėjusių amžių lobius, rastus Ignalinos rajone. XVII–XVIII a. karai ir sumaištys paliko daugybę menkaverčių pinigėlių, kurie šen bei ten iškasami audrino lakią amžininkų vaizduotę. XIX amžius, pasiuntęs Lietuvą į carinės Rusijos glėbį, išsiskyrė sąlyginiu stabilumu, kurį sudrumstė nebent Napoleono agresijos ir sukilimų metai. Baudžiavos panaikinimas ir spartėjanti ūkinė veikla sudarė sąlygas valstiečių gerovės kilimui. XIX a. gale – XX a. pradžioje valstiečio piniginėje žvangsėjo ne tik variokai, bet ir geresnio sidabro pinigai. Turtingesnieji stengėsi sidabrą pakeisti į auksinukus. Literatūros klasikas Vincas Krėvė vaizdžiai aprašė, kaip šykštus senis Grigas popierinius rublius stengėsi iškeisti į carinį auksą, netgi „primokėdamas lažą“. Kasė juos aruodan ne vienoje, o keliose vietose, kad vagis visko nepavogtų, o gaisrui ištikus liktų bent dalis „skarbo“. Lygiai taip elgėsi ir Juozo Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ herojus: pusę auksiokų kasė į aslą, o kitą pusę – slėpė iškirston už balkio slėptuvėn, kad auksas būtų ir virš galvos ir po kojomis. Ir buvo Juzai didelė šventė, kada galėdavo papildyti savo iždinę, įkaldamas balkin dar vieną auksinuką.

Auksas – štai kas buvo tikroji ir nesenstanti valiuta. Valdžioms pasikeitus menkaverčio sidabro monetėlėmis žaidė vaikai, iš jų kaimo meistreliai gamino mergaitėms apyrankes. Iš rublių su caro plike ir vokiškų markių su ūsuotu Vilhelmu ir išsikėtusiu ereliu darė žiedelius ir kalė blizges, o štai auksiniai – jie kaip ir anksčiau buvo pagarboje, caro nebeliko – o auksiniai liko. Auksas, anot Juozo Baltušio – „visas bėdas muša“. Ir dar jis mėgsta patamsius ir ramybę. Žmogus turi aukso, bet nesigiria, norėtų, kad visi tuo tikėtų, kad jis aukso neturi. Nes auksas pas plepius neužsilaiko – vienaip ar kitaip išeina pas gudresnius, apsukresnius (ir kaip čia neprisiminus minėtojo J. Baltušio aprašytų piemenukų, gaudžiusių senio Dirdos auksą).

Taigi, atmetus literatūrinę įžangą, pasakytina, kad XX a. pradžioje turtingesni ir šiaip toliau žvelgiantys valstiečiai jau turėjo auksinių pinigų, kuriuos iš rankų išleisdavo tik didelės bėdos prispirti. Ką jau ką, o taupyti lietuviai visada mokėjo. Prieškario laikraštyje „XX amžius“ buvo rašyta, kad kažin kokioje Lietuvos parapijoje rastas sušalęs elgeta. Kada špitolininkai ruošė pavargėlį laidoti, jo skarmaluose rado mazgelį aukso, kurio būtų pakakę ramiai baigti senatvės dienas. Toks jau buvo tas lietuvis, spaudė kaip voverė pinigą tam – ypatingam atvejui, numušti pačiai didžiausiai nelaimei. Tik ar galėjo jie blogiausiam sapne susapnuoti, kad ateis laikai, kurių nešamų nelaimių nenumuš net ir visagalis auksas?

Žydų holokausto laikų legendos

Tradicinėje lietuvių kultūroje žydo paveikslas yra labai savotiškas. Judėjas – gudrus: jis prekiauja, derasi, net menkiausias šmugelis laimi jam kapeikėlę. Icikas karčemoj šimkuoja, Sara kepa pyragus, lietuvis geria, o kapeikėlė vėl lieka žydui. O kapeika prie kapeikos – jau ir auksinis rubliukas. Žydas vis uždirba, bet niekas nemato, kur jis pinigėlius išleidžia. Nes žydo rūbelis prastas, arkliukas vos velka kojas.

Bent jau šitaip ar panašiai galvojo daugelis lietuvių. Todėl greta žydams priskiriamos savybių gudrumo ir suktumo, būtinai paminėtinas ir turtingumas. Ne veltui daugelis lobių ar šiaip neįprastų radinių, pasak vietinių žmonių, buvo randami karčemos, žydų namų ar „škalos“ vietoje. Toks jau tas lietuvio charakteris: viskas, kas nepažįstama, atrodo paslaptinga.

Krikščioniui nederėjo artimai bičiuliautis su žydais, bet karo suirutėse ne vienas nedorėlis gviešėsi jų užgyvento turto. Vokiečiams užėjus, buvo tokių, katrie siūlėsi „gelbėti“ už pinigus. Žydui atidavus pinigus, paprastai baigdavosi ir „globa“. Tokį atvejį užrašiau kaime šalia Naujojo Daugėliškio.

Pasitaikydavo, kad jau suplanavus žudynes, sargybiniai, gviešdamiesi turto, išleisdavo žydukus susirinkti skolas. Mokytoja Monika Mačkinytė-Aukštuolienė (1924–2013) pasakojo, kad šaudymų Pažemio miške išvakarėse per žmones vaikščiojo siuvėjas Hirša, rinko iš žmonių pinigėlius kiek kuris skolingas. Pasakojo, kad dabar visi esą suvaryti miškan. Ramu, paukščiai čiulba, kelias dienas pabūsią, o paskui vešią į kitą vietą darbams. Prireiks tų pinigėlių. Tikėjosi pagyventi, o gavosi štai kaip…

Dūkšto žydai buvo suvaryti į Antanavo dvarelį. Tik dvi dienas jie buvo tame „aptvare“, bet kažkas paleido gandą, kad žydai sumetė auksą į išdžiūvusią dvarelio seželką. Matyt sargybiniai tuo rimtai patikėjo, nes šio improvizuoto geto viršininkas Stasys Mikulėnas (šaukiamas „žydų karaliumi“) vertė pusnuogius žydus braidyti po tą purvyną ir ieškoti ko nepametę.

Po 1941 m. žydų sušaudymo daugelyje vietų pasklido legendos apie neva paslėptas vertybes. Kai kas ieškojo, tačiau, žinoma, to aukso nerado. Lobiai teko visai atsitiktiniams žmonėms. Antai Ignalinoje, jei tikėtume pasakotojais, rastos paslėptos monetėlės sukištos tarp balkių ir užkaišiota pakulomis. Dūkštietis Algis Latvelis pasakojo, jog sovietmečiu kasant duobę išvietės vietoje, rastas stiklinis indas su aukso monetomis. Radinį nuo valdžios nuslėpė, auksą panaudojo savo reikmėms.

Įdomią istoriją užrašiau Zarasų r. Vėdarių kaime. Gyveno čia mažažemis Pranas Vansevičius. Jaunystėje mokėsi kunigu, bet dėl prasto regėjimo ir mokslus teko mesti. Susituokė, susilaukė penketo vaikų, į senatvę visai apako. Labai sielojosi dėl savo likimo, įsiūčio pagautas grūmodavo Dievui, badydavo į dangų špygas. Smetonos laikais jau buvo gerokai „raudonas“, bet žmonės  jo gailėdami neįskundė net atėjus vokiečiams. Sudegus gryčiai, įleido gyventi į sušaudyto prekybininko Maušės Buršteino namus.

Grįžus sovietams senio Vancevičiaus gyvenimas nei kiek nepagerėjo. Paūgėję sūnūs visaip tyčiojosi iš aklo tėvo, vyresnysis Sebastijonas (arba Boska, kaip vadino vėdariškiai) gavo šautuvą ir išėjo stribauti. Nei miškinius šaudė, nei žmones mušė, daugiau lakstė paskui mergų sijonus. Vieną  kitą mergą ir prigavo.

Maždaug 1950 m. Vansevičiai sumanė ūkyje pasidaryt tvarką. Kapojant malkoms dar Maušės paliktą kaladę, iš jos išbyrėjo auksiniai pinigai ir laikrodėlis. Pasirodo, buvęs šeimininkas išgręžė skylę, sudėjo lobį ir užkalė kaiščiu, tikėdamasis ateityje pasiimti. Senis Vansevičius išliko ištikimas savo įsitikinimams: radinį atidavė sovietų valdžiai. Nežinia, ar teko jam radybų, bet dėl tokio poelgio kaimynų jis buvo laikomas durneliu.

Tokių istorijų klaidžioja po Lietuvą ne viena dešimtis. Ne veltui miestelių senesnius namus iki šiol vadina „žydų namais“, kuriuose esą galima rasti jei ne aukso, tai bent jau kažko įdomaus.

Tremtinių aukso istorijos

Tremtis Sibiran buvo suplanuota kaip fizinis tautos dalies sunaikinimas. Trėmė policininkus, kariškius, labiau apsiskaičiusius, apsišvietusius. Vežė ir turtingesnius, kurie gal kada įkando dabar jau atėjusiems į valdžią biedniokams. Visais laikais buvo tokių, kurie lupo devynis kailius nuo samdinių, už numintą ežią ar gyvulių išlakstytą pasėlį buvo pasirengę kaimyną gyvą užkast žemėn. Ne tokį įtakingą, ne tokį turtingą.

Jei 1941 m. išvežamieji nežinojo, kas jų laukia, tai 1944–1945 m. tremtinius artimieji apraudodavo lyg mirusius. Pastarieji, manydami esą pasmerkti mirčiai, turtelį palikdavo giminaičiams, kad anieji pasinaudotų ir bent jau šv. Mišias užpirktų už vėles. O kur šioks toks turtas – ten ir legendos apie paslėptą tremtinių auksą. Tokie pasakojimai – dalis nerašytų šeimų istorijų, perduodamų iš lūpų į lūpas, stengiantis neišleist už siauro šeimos rato. Karta iš kartos patikrindavo tas legendas, pakasinėdavo, bet ištremtiesiems mirus, arba neatpažįstamai pasikeitus paslėpimo vietai, vertybių nerasdavo. Tokių legendų teko girdėti beveik kiekviename kaime, kur tik buvo ištremti pasiturintys ūkininkai.

Įdomų pasakojimą apie paslėptą ir prarastą lobį užrašiau Kazitiškio apylinkėse. S. šeimoje augo vienturtis sūnus. Prieš karą dirbo Dūkšto žemės ūkio mokykloje, karui prisidėjus, organizavo sukilėlius. Prie vokiečių sudarinėjo sąrašus, ką vežt darbams, gal pasinaudodamas tarnybine padėtim, kažkiek iš to pasipelnė. 1944 m. rusams grįžtant pasitraukė į Vakarus. Po pusmečio vokiečiai jį parašiutu nuleido diversinei veiklai vykdyti. Nepanoręs kovoti už nacius, nesidėjo ir su lietuvių partizanais, sugrįžo į namus, slapstėsi užpečkyje. 1947 m. žiemą čia jį surado kareiviai, areštavo, teisė, išvežė pas baltas meškas. Nujausdami, kas laukia „liaudies priešo“ artimųjų, S. tėvai santaupas  paslėpė: sidabriokus užkasė į žemę, o auksą paslėpė medžio drevėje. 1948 m. gegužę, kaip ir tikėtasi, išvežė į Sibirą. Grįžus iš tremties, aukso jau neberado, o iš sidabro – menka nauda. Jį tiesiog išpylė upelėn. Taip gimė dar vienas iki šiol nesurastas lobis.

Neseniai likimo į Vilnių nublokštas dūkštietis papasakojo, kad atsikūrus Lietuvai ir atsivėrus sienoms, iš Lenkijos važiavo kitados repatrijavusiųjų palikuonys, kurie tik pagal jiems žinomus ženklus ieškojo 1944–1950 m. paslėptų šeimyninių relikvijų. Dauguma, žinoma, grįžo tuščiomis, bet būta ir sėkmingų paieškų.

Nepramanyto lobio istorija

Rytų Lietuva gali didžiuotis vienu vertingiausių pinigine prasme Lietuvos lobių. Jį lenkia nebent Vilniaus katedros lobynas, kuris iš principo yra neįkainojama mūsų valstybės vertybė. Informaciją apie neeilinį radinį suradau Lietuvos ypatingojo archyvo Utenos operatyvinio sektoriaus byloje. Unikalus dokumento pavadinimas: Specialus pranešimas Draugui Kapralovui apie aukso konfiskavimą. Pateikiu šį dokumentą ištisai.

“1945 m. liepos 17 d. Švenčionių miesto gyventojas, bandito tėvas, buvęs prekybininkas Alfonsas Stasiūnas, s. Petro buvo ištremtas už Lietuvos TSR ribų. Tą pačią dieną Švenčionių apskrities NKGB viršininko pavaduotojas kapitonas Baranov priėmė informatorių „Žana“, kuri pranešė, kad Stasiūnas turi daug aukso. Pranešėjas papasakojo, kad šių metų gegužės pabaigoje, svečiuojantis Stasiūno namuose, atbėgo šeimininko duktė, šaukdama, kad kieme darbininkai kasa kažkokią duobę. Stasiūnas išbalo ir išbėgo į kiemą. Grįžęs rankose laikė skardinę, kurią atidarius matėsi auksas. Jo buvo pilnas indas. Uždaręs indą, Stasiūnas jį pastatė už komodos. Kur Stasiūnas dėjo auksą, pranešėjas nežino, tačiau yra tikras, kad su savimi neišsivežė.

Ištrėmimo metu Stasiūno bute asmens tapatybės nustatymui sulaikytas jo tolimas giminaitis, Tverečiaus valsčiaus Guntauninkų kaimo mokytojas Šalna Vincas, s. Vinco.

Apklausiamas liepos 19 d. V. Šalna papasakojo, kad Stasiūnas buvo priešiškas sovietų valdžiai, skleidė visokius gandus. Neva liepos 15 d., išgėrinėjant, Stasiūnas pasakojo, jog po dviejų savaičių sovietų valdžios nebeliksią, Amerika ir Anglija išvysianti rusus iš Lietuvos.

Į klausimą – ar Stasiūnas turėjęs aukso, Šalna atsakė: aš asmeniškai Stasiūno aukso nemačiau, bet kada krovėsi daiktus išvežimui, Stasiūno žmona man pasakė: „jei gyvensi šiame bute, tai sandėliuke surasi auksą“. Pats Stasiūnas labai nervinosi ir vis sukiojosi aplink sandėliuką. Į mane kreipėsi: „jei kas nors atsitiktų, tai viskas yra čia (parodė žvilgsniu). Kiek yra aukso – nepasakė.“

Po apklausos, 19.00 val., aš paėmęs su savimi NKGB vyr. įgaliotinį kapitoną Lopatkiną, vyr. operatyvinį įgaliotinį ltn. Divanianą ir sulaikytąjį V. Šalną atėjau į Stasiūno butą ir sandėliuke už durų radome žemėje užkastą stiklinį indą. Jame radome: caro auksinės valiutos – 1925 rublius; Amerikos aukso dolerių – 40; Amerikos popierinių dolerių – 423; auksinių žiedų – 6; segė – viena ir vienas auksinis smeigtukas.

Apie tai sudarėme aktą, visa, kas aukščiau išvardinta, perduota Lietuvos TSR NKGB finansų skyriui”.

Taigi, išgąsdinto giminaičio dėka čekistams teko neblogas laimikis: 2,483 kg aukso cariniais rubliais ir dar 66,8 g – aukso doleriais.  Skaičiuojant šiandienine rinkos verte vien tik metalo kainą, konfiskuota turto už 257,5 tūkst. litų. Net jei tai buvo eiliniai auksinukai su caro Nikolajaus plike, tai antikvarinė monetų vertė padidintų kainą dar 10–20 proc. Taigi Stasiūnų šeima patyrė ne mažiau kaip 283,25 tūkst. litų nuostolį. 

Sunku spėlioti, ką galvojo tremtin išvežta A. Stasiūno šeima ir kaip kalbėjosi su giminaičiu jau sugrįžus Lietuvon. Auksas galėjo nemenkai padėti išvargti tremties vargus, bet, ačiū Dievui, sprendžiant pagal archyvinius duomenis, visa šeima, išvargusi tremtį Molotovo srities Kudymkaro rajone, 1957 m. gale grįžo į Lietuvą. Alfonsas Stasiūnas, jo žmona Ona ir dukrelės Gražina ir Marija turėjo pradėti gyvenimą nuo adatos.

Kalbant apie sovietų padarytą Lietuvai žalą, skaičiuojamos neretai išvestinės sumos, o ši šeima patyrė labai aiškiai įvardijamą nuostolį. Net patys čekistai neįžvelgė „nusikalstamos“ turto kilmės, nurodydami, kad žmogus susikrovė lobį prekiaudamas. Tad kodėl nepabandžius šios šeimos tiesioginiams palikuonims kreiptis į Rusiją, reikalaujant atlyginti padarytą labai aiškiai įvardintą turtinę žalą? Galbūt tai taptų ne tik žurnalistine sensacija, bet ir precedentu, susigražinant mūsų išplėštą turtą.

Praeis dešimtmečiai ir kažkas ieškos jau mūsų kartos paslėptų lobių. Tik ar šiame banko kortelių, popierinių pinigų ir vartojimo amžiuje bus ką paslėpti? Tiesa, įgauna vertę sovietmečiu pagamintos elektronikos prekės, technika, kuria domisi kolekcionieriai. Kas nori naudoti pagal pirminę paskirtį, o kas tiesiog papuošti, paįvairinti interjerą. Keičiasi laikai, keičiasi ir paties lobio sąvoka.

Lobių ieškoti – nevalia!

Visais laikais buvo žmonių, žinančių istorijų apie paslėptus turtus ir ieškotojų, pasišovusių surasti tikrus – ne mistinius lobius. Kaip esu rašęs pasakojime apie Rimšės krašto lobius, Napoleono lobio sovietmečiu kažkas ieškojo Ščitnikuose net buldozeriu.

Dabar galiojantys įstatymai draudžia lobių paieškas. Smetoninėje Lietuvoje radėjas pretendavo gauti viso radinio vertės atlyginimą. Sovietmečiu lobių paieškos nebuvo laikomos nusikaltimu, tiesa, netikėtas praturtėjimas būtų atkreipęs atitinkamų tarnybų dėmesį. O sąžiningam lobio radėjui muziejus arba valstybė išmokėdavo iki ¼ surasto turto vertės kompensaciją.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, toks menkas atlygis atrodė neteisingas. 1990 m. teisininkas G. Vaitenis, nagrinėjęs lobio ir radinio teisinį reglamentavimą, vylėsi, kad Lietuva turėtų ištaisyti šią neteisybę, nes „lobių ieškojimas – civilizuotame pasaulyje visiškai legalus užsiėmimas“. Teisininkas, matyt, net nesapnavo, kad praėjus vos 20 metų lobių paieškos iš viso bus draudžiamos, o bet kokią istorinę-kultūrinę vertę turinčių daiktų suradimas sukels tik didžiulį galvos skausmą radėjui. Mat, turįs įrodyti, kad lobis rastas tikslingai jo neieškant, kad rastas nuosavoje žemėje ir nė menkiausia jo dalis nebuvo nuslėpta. Bet ir visokeriopai švari radinio istorija dar negarantuoja atlygio ar bent jau valstybės dėkingumo. Kupiškio r. rastos tauro kaukolės istorija – akivaizdus tokios neteisybės pavyzdys.

Valstybininkų požiūriu, didžiausias blogis – tikslinga senienų paieška. Ja užsiimantys vadinami „juodaisiais archeologais“, „kapų plėšikais“ ir kitais anaiptol ne maloniais vardais. Jei sovietmečiu buvo apibrėžta, kas yra ir kas nėra kultūros vertybė bei kur galima ieškoti ir kur – ne, tai dabar riba tarp leidžiamo ir draudžiamo yra ištrinta. Kodėl taip atsitiko, kodėl valstybė, užuot, sveikinusi ir skatinusi mėgėjiškų paieškų hobi, nusprendė drausti bet kokią senienų paiešką – kito rašinio tema.