Iki tų dienų, kai pradės skambėti nuvalkioti pasakymai apie prezidento rinkimų tiesiąją, dar toloka. Bet kandidatų komanda, kartkartėmis pasistumdydama alkūnėmis, jau skuba užimti geresnes pozicijas.

Apie vienybę šioje komandoje kalbėti neverta, ir nei šis, nei tas būtų: tokiuose rinkimuose, kai išrenkamas vienas, draugystei vietos nėra. Didysis stumdymasis, aišku, dar prieš akis, kol kas kandidatai skuba surinkti reikiamą kiekį parašų. Ne tik reikiamą, bet dar ir du, tris, penkis kartus didesnį, – pasižiūrėkite, kiek AŠ turiu rėmėjų.

Kažkodėl man atrodo, kad tai, atleiskit už pasikartojimą, nieko neparodo, išskyrus nebent tai, kiek kandidatas turi drausmingų partijos narių arba rėmėjų, arba gali jų nusisamdyti. O ar visi tie, kurie pasirašė už konkretų kandidatą, už jį ir balsuos – šito jau niekas garantuoti negali. Juk pasirašyti galima nors ir už visus kandidatus, o štai balsuoti – tik už vieną.

Kadangi manęs niekas neklausia, tai pasakysiu, kad, mano galva, parašų rinkimas išvis yra tik laiko gaišinimas ir pinigų švaistymas. Užtektų piniginio užstato, kuris dabar yra ar ne 11 500 litų.

Aiškinama, kad jeigu nereikės rinkti parašų, tai atsiras daug tokių, kurie pinigų užstatui ras be vargo, o paskui tik trikdys rinkėjus, nes jokių šansų tapti prezidentu neturės. Aš pasakyčiau, kad mūsų valstybės vyrai, nuo kurių prezidento, ir ne tik prezidento, rinkimų sistema priklauso, nemoka pinigų skaičiuoti.

O juk čia valstybė be vargo neblogai galėtų uždirbti. Piniginis užstatas grąžinamas tik tiems kandidatams į prezidentus, kurie pirmame rinkimų rate surenka ne mažiau kaip 7 procentus rinkėjų balsų. Per praėjusius prezidento rinkimus šis užstatas buvo grąžintas tik dviem kandidatams – Daliai Grybauskaitei ir Algirdui Butkevičiui. Kiti pinigai papildė valstybės biudžetą – iš viso beveik 140 tūkstančių litų.

O dabar įsivaizduokite, kad norinčių tapti prezidentu, bet nesurinkusių 7 proc. balsų arba apskritai nedalyvavusių – dėl įvairių priežasčių – rinkimuose būtų ne 12, o gerokai daugiau. Rinkėjai atsirinktų, nėra čia ko manyti, kad rinkėjai tokie kvaili, kaip kai kurie valdžios vyrai. Užtat kaip biudžetas pasipildytų…

Bet čia – tik nesipildantys pasvajojimai belaukiant, ką kuris pretendentas rinkėjams pažadės. Turint galvoje, kad šiaip jau Lietuvos Prezidentas yra atsakingas už užsienio politiką, o į vidaus politiką gali kištis ir daug šnekėti, bet nuveikti gali tik autoritetu, nes sprendžia Seimo dauguma, didelių darbų viduje tikėtis neverta.

Tiesa, pažadėta gali būti daug, kaip ir visada, juk esame pažadukus mylinti tauta.

Beje, apie tautą. Čia vienas kandidatas pradėjo, bent jau televizijoje, pas žmones į svečius vaikščioti ir turbūt kažką žadėti, nes ką – neparodo.

Šiaip jau prisiminiau, kad kai Vytautas Landsbergis kandidatavo, irgi pas žmones televizoriuje vaikščiojo…

Na, jeigu patinka žmogui svečiuotis ir tokiu būdu darbo ieškotis – tegul. Tik štai kokia mintis gali ateiti: dabar žada tautai dirbti, o jeigu neras darbo, negi emigruos?

Patys žinote, kad užsienyje turtingų darbdavių daugiau. Kitaip tariant, jeigu kitas darbdavys daugiau pasiūlys – kas tada?..

Kažkodėl nesiseka mūsų kandidatams su reklama. Bet laukim ir tikėkimės. Juk vis viena be prezidento negyvensim.