Lenkime galvas prieš nesavanaudžius savo šalies patriotus, savo šalį ir žemę mylinčius lygiai taip pat stipriai, kaip kažkada protėvių dainose apdainuoti didžiavyriai. Liūdna, bet nedaug jų belikę mūsų kraštuose. Kita vertus, tik jų dėka dar laikosi nykstantys Lietuvos kaimai, nes jie neparsiduos už „akciją“ prekybos centre, neužkibs ant jauko, vadinamo „parama“, už kurį reiks išsižadėt savęs: įsitikinimų, tradicijų, papročių, žemių, galiausiai net ir savo veido ir tapti „mase“.

Praėjusį ketvirtadienį užsukus į Taujūnų kapinaites lengvai pribloškė pasikeitimai. Bet beveik tą pačią akimirką užplūdo geras jausmas, nes juk akivaizdu, kad to pasikeitimo iniciatorius gali būt tik Petras KAMARAUSKAS. O jis niekšybės nepadarys!

O kas man iš to?

Kažkada kalbant su žmonėmis apie visuomenei naudingą veiklą tekdavo išgirsti: „O kas man iš to?“. Tada, švelniai tariant, iš beviltiškumo užvirdavo kraujas, nes niekaip negalėdavau suprasti tokių žmonių ir tokių pasakymų. Dabar jie kelia šypseną ir užuojautą tam, kuriam kyla tokie klausimai. Vargšas tu, žmogeli, jei tave „pjauna“ godumas, tinginystė ir savanaudiškumas. Vargšas tu, žmogeli, jei nemyli savo artimo, jei nemyli savo miesto, kaimo, miško. Vargšas tu, žmogeli, jei tave per gyvenimą veja tik meilė pinigams ir pavydas tiems, kuriems sekasi geriau. Jei žmogui kyla klausimas: „kas man iš to“, pokalbio tęsti net neverta, nes, kaip sakė pašnekovas Petras, jei žmogus nesupranta, neverta net vargti su juo, nes, kiek tu beaiškintum, suvokimo ir meilės nei jo galvon, nei jo širdin neįdėsi. Gali išmokyti žmogų daugybos lentelės, bet jausti žmogaus, jei jis „bukas“, neišmokysi.

Pavasarinis įkvėpimas

Ankstyvas pavasaris anksti išjudino ir žmones. Nieko tokio, kad užklydo žiema, juk kovas – pūgų, vėjų ir netikėtumų mėnuo. Už lango bundanti ir gundanti gamta ir sodeliuose „besišnekučiuojantys“ varnėnai su nauju įkvėpimu ragina imtis naujos veiklos, kibti į darbus. Taujūnuose gyvenantis P. Kamarauskas, visą žiemą audęs mintį, taip pat kibo į darbus. Kažkada pasirūpinęs kapinačių koplyčia, kryžiumi, vartais, nutarė Petras nesustoti ir toliau. Kartu su sūnumi Remigijumi, gyvenančiu Ignalinoje, ir sūnėnu Raimondu Kisieliumi iš Janionių ėmėsi tvarkyti kapinaičių aplinką: iškirsti sutrūnijusius medžius, krūmynus, išvalyti alksnyną, sutvirtinti tvorą ir nuo įėjimo pasodinti visą eilę koloninių tujų.

Žinoma, idėja ne iškart virto darbais. Pirmiausia Petras apie savo planus prasitarė seniūnui Juozui Paukštei. Seniūnas davė „palaiminimą“ ir Petras su vyrais kibo į darbus. Didžiuosius medžius Petras pjovė benzininiu pjūklu, naudodamas savo tepalus, kurą ir net tris grandines. Tada talkino ir seniūnijos traktorininkas, kuris įtempęs traktoriumi laikė pjaunamus medžius. Dar į pagalbą seniūnas buvo davęs žmogų, kuris nuo seniūnijos dirba visuomenei naudingą veiklą. Visus kitus krūmynus vyrai pjovė, kirto ir kapojo kirviais, rankiniais pjūkliukais. Džiugu, kad ne tik išpjovė ir paliko kaip papuolė, bet tiesiog nepriekaištingai viską sutvarkė. Šakų krūvos (gal tiksliau – kalnai) pagal visus reikalavimus kone meniškai sudėtos. Sutvirtino Petras ir tinklinės tvoros stulpelius. Darbai dar vyksta. Balandžio pradžioje Petras su šeima važiuos į mugę Ignalinoje pirkti koloninių tujų (per 20 vnt.), kuriomis ketina apsodinti visą kapinaičių pagrindinio įėjimo patvorį. Dabar Petras dar tikisi, kad pavysk seniūnui suderinti su kokia nors įmone, užsiimančia šakų smulkinimu, kad visi tik šakų kalnai netrūnytų ir nenueitų perniek, o virstų kuru.

Džiaugiasi ir seniūnas

Mums įprasta pirmai pasitaikiusiai bėdai, o kartais net ir be bėdos, skambinti seniūnams ir piktintis, sielotis dėl to ar ano. Žinoma, kai bėda rimta, tai reikia ieškoti pagalbos, bet kai žmonės, eidami mišku, pamato šiukšlę ir, užuot paėmę ją ir išmetę į tam skirtą vietą, skambina seniūnui ir liepia tuoj pat atvažiuot ir pakelt, nes jie negali praeiti, tada jau darosi juokinga ir net pikta. Tikiuosi, kad supratot, jog „sutirštinau“ spalvas.

Daugėliškio seniūnas Juozas Paukštė turi ir vienokios, ir kitokios patirties savo valdose. Vis tik jis linkęs labiau džiaugtis gerais gerų žmonių darbais, iniciatyvomis. „Petras – mūsų krašto šviesuliukas. Labai džiaugiuosi jo darbais. Kasdien pravažiuojant pro tvarkomas kapines norisi šypsotis. Viskas šviesėja ir gražėja akyse. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tokiais žmonėmis. Nuoširdžiai dėkoju už pastangas. Tai labai sunkus darbas ir nėra lengva jį padaryti, juolab kad Pertas viską daro itin kruopščiai, tvarkingai ir atsakingai. Aš pasitikiu šituo žmogumi, ir žinau, kad, baigus darbus, viskas bus idealu. Būtų labai gera, jei žmonės, lankantys savo artimųjų ar pažįstamų kapus, tai taip pat įvertintų ir gerbdami kitų darbą palaikytų tvarką kapinaitėse“, – sako seniūnas Juozas Paukštė.

Nuo redakcijos

Petras viską daro savo lėšomis, savo rankomis ir iš visos širdies. Nuo savo vaikystės pažįstu šį žmogų ir žinau, kad jis nors ir darbštus, bet kartu ir kuklus. Gal net per daug kuklus. Bet manau, kad jis neįsižeis ir nesupyks, jei paprašysiu truputį padėti jam. Kreipiuosi į tuos, kurie lanko artimuosius, draugus, pažįstamus Taujūnų kapinaitėse, ir į tuos, kurie tiesiog nori padaryti kažką gero, būkite dosnūs ir litu ar keliais litais prisidėkite prie šios gražios idėjos atgaivinti ir patvarkyti kapinaites. Juk visi suprantame, kad, gaunant tik senatvės pensiją, pinigų nėra tiek daug. Tujoms nupirkti reikia kone trijų šimtų litų. Norintys prisidėti, manau, gali tiesiog draugiškai perduoti pačiam Petrui, o kas iš toliau – gal ir seniūnui.

Tiesa, būtų teisinga, kad ir toliau visi prižiūrėtų kapinaites ir nesielgtų lyg svečiai nebuvėliai. Labai negražu nuėmus senus antkapius, paminklus sunešti į patvorį ir sandėliuoti ten metų metus. Kapinaitės – mirusiųjų namai, o ne atliekų saugykla. Ir atliekas nuo kapo reikėtų tvarkingai sunešti į vieną vietą, žvakes dėti į atskirą krūvą, kad paskui jas galima būtų išvežti, o pūvančias atliekas tiesiog čia pat paversti organine trąša. Nušlavę kapelį apsidairykime aplinka – gal dar kur ką reikia patvarkyti. Ir nors ponas Petras sako, kad tam, kas nesupranta, galvon neįkalsi, aš tikiu jūsų sąmoningumu ir atsakingumu. Jei niekas nešiukšlins ir neterš, niekam nereiks ir tų šiukšlių rinkti, nes jų net nebus. Labai paprasta ir lengva gyventi švariai ir laimingai!

Autorės nuotr.