Kaziuko mugė rajono platumose kovą pavasario ratais (kai kada dar rogėmis) atrieda tik į Vidiškes. Taip jau nutiko, kad ši šventė šaknis įleido būtent čia. Mėginta Kaziuką rengti ir Ignalinoje, tačiau kartas kitas – ir viskas tuo baigėsi. Neprigijo. Iš kito kampo žiūrint, gal ir neblogai, kai šventės pasidalijamos. Idealu būtų, kad kiekviena ženklesnė kalendorinė data turėtų savo nuolatinį adresą.  Ignalinoje vyksta pavasario ir rudens mugės, Kaziukas – Vidiškėse, Ceikiniuose – „Kaimynų pasiutvakaris“, kažką tradicijos padaro, tarkim, Palūšė, Dūkštas, Tverečius, Mielagėnai… O Vidiškėse Kaziuką apgyvendino vietos gimnazija, už tai jai dėkui. Didelis didelis…

Ir šiemet Kaziukas čia pasitiko klegesiu, šurmuliu, balsų ir garsų simfonija. Vieni siūlė pyragų ragauti, kiti ragino pirkti, treti – pažiūrėti, pasidyvyti, kiek čia auksarankių prisirinko: mezgančių, neriančių, verpiančių, meistraujančių, kepančių… Pernai Kaziukas kalbėjo tarmiškai, taip pagerbdamas Tarmių metus, šiemet kalbėjo donelaitiškai, nes minime mūsų Kristijono 300-ąsias gimimo metines ir jo nemirtingus „Metus“. Teatralizuota šventė taip pat vyko pagal donelaitišką scenarijų, su „Metų“ personažais. Bent jau tinginį Slunkių, ant kakalio visą mugę pramiegojusį, visi pažino. Svečiai ir mugės dalyviai pasitikti ant sienos išrašytais žodžiais „Sveiks, svieteli margs!“, o nuo scenos gyvu vedėjų „Sveiki gyvi, sveteliai!“ O svečių šįkart labai garbių užsuko. Kaziuką palabino rajono meras Bronis Ropė, savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Mačys, Švietimo, kultūros ir sporto vedėja Regina Lisauskienė ir Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė. Meras gyrė organizatorius už neblėstančias kaziukiškas nuotaikas:

– Džiaugiasi širdis, matydama tokį Jūsų pasiruošimą. Tai reiškia, kad šios šventės laukėte, jai ruošėtės. Išugdėt tradiciją, kuri Ignalinos krašte tapo svarbiu įvykiu. Linkiu tą tradiciją tęsti, puoselėti, neprarasti lyderio pozicijų. Labai svarbu, kad šiemet prisiminėte Donelaitį, Vaikų sveikatos metus.

Kadangi šventė vyko kovo 8-osios išvakarėse, B. Ropė visas moteris pasveikino ir su jų „profesine“ švente.

Už gerus sveikinimus ir palinkėjimus svečiai buvo apdovanoti Kaziuko vaišėmis: meras – pasagos formos pyragu, linkint jam sėkmės Prezidento rinkimuose, administracijos direktorius – kindziuku iš šernienos, Švietimo, kultūros ir sporto vedėja – stiklainiu medaus, seniūnė – šmoteliu lašinių.

Kaziuko mugėje pagerbiami ir apdovanojami Kaziai ir Kazytės. Kad ir kaip garsiai buvo kviečiami, šįkart nė vienas neatėjo. Taip ir liko neaišku – ar Kazių nebuvo, ar jie pasikuklino į žmones išeiti. Tačiau dėl to mugės smagumas nenublanko.

Kaziams nepasirodžius, suskubta prie šventinės buitinės temos grįžti. Mugės vedėjos – motina ir dukra. Pirmoji atsiminė, kad laikas dukrą ištekinti. Prie jos meilinosi kaimynas – darbštus, tvarkingas vaikinas. Tačiau dukrai jis buvo nemielas, per prastas – mat vietinis, o jai jaunikį paduok iš svečių kraštų. Ir čia, kaip tyčia, du keliautojai net iš Karaliaučiaus užsuko, nakvynės pasiprašė. Dukrelė „prilipo“ prie vieno iš jų, tačiau šis donelaitišku Slunkiumi esąs pasirodė, temokėjo tingėti, pyragą ant ąslos trupinti ir miegoti, net valgė gulėdamas ant kakalio. Tik mugės pabaigoje mergina suprato, kad negaus geresnio vyro, nei jos atstumtas darbštuolis kaimynas.

Rengiantis Kaziukui, gimnazijoje padirbėta iš peties. Mokytojai ilgai plaukiojo organizacinių rūpesčių mariose, vaikai plušėjo mugei skirtas prekes gamindami, tėveliai ir močiutės – jiems padėdami. Pagal amatus visi buvo išsivaikščioję po kiemelius su savo pavadinimais: „Bičiuliukuose“ spietėsi bitininkai iš 3–4 klasių, „Mažųjų seklytėlėje“ – darželinukai su savo darbeliais, „Girinio dirbtuvėse“ gaminti inkilai sugrįžtantiems sparnuočiams, „Kazytės gardumynuose“ – penktokai ir duonkepė su įvairiais kepiniais ir pan. Kainos nesikandžiojo, o gerai prekei aukcionai buvo rengiami. Štai ir šio rašinio autorius aukcione aštuonis maišelius įvairių žolelių arbatos namo parsivežė.

Jau salės prieigose akino miškas margaspalvių verbų, kurias atvežė ignalinietė Zofija Laurinėnienė, rankdarbių siūlė „Carito“ moterys (vieną maišelį su užrašu „Aš myliu Ignaliną“ įsigijo ir mūsų redakcija, mat, pridėjus žodelį „mūsų“, šaunus prizas kam nors išeis), pripažintos šeimininkės Antanina Baltakienė ir linkmeniškė Zita Draučikienė kalnus pyragų ir kitokių saldėsių prikepė, jų siūlė ir moksleiviai Adelė ir Vytenis, Simona bei Jokūbas, kuriems kepinius kepti padėjo kam močiutės, kam klasės draugai. O kiek mezginių ir siuvinių buvo, verpėjų ir audėjų savo amatus publikai viešino, kiek bobutės giros padaryta ir parduota (vienuoliktokų darbas), žolelių arbatos kvapų nosių malonumui paleista – visko nė apsakysi, nė paminėsi…

Vidiškiečių Kaziuko mugėje ne vien vietiniai sukosi, pakaustę žirgus ir patepę ratus, kaip rašyta reklamose, atvyko prekeivių iš Ignalinos, Linkmenų, N. Daugėliškio, net iš Švenčionių ir Švenčionėlių.

Dvi valandas vykusios mugės dalyvių ūžesį vis nutraukdavo dainos, muzika ir šokiai. Prisistatė visi kiemeliai (jų buvo apie penkiolika), ir visi, savo prekę reklamuodami, buvo šmaikštūs, sąmojingi ir muzikalūs. Tad ūpo, šypsenų ir juoko netrūko. Tik Slunkius nieko nematė, visą smagumą ant krosnies pramiegojo.

Pabaigoje Vidiškių gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė visiems, bent kuo prie mugės sėkmės prisidėjusiems, šeimininkiškai dėkavojo

Autoriaus nuotr.