Kovo 29 d. Aukštaitijos nacionalinis parkas minės 40-ies metų jubiliejų. Apie parką žino ne tik mūsų rajono gyventojai, jame yra ne kartą lankęsi, bet jis gerai pažįstamas ir Lietuvos ir užsienio žmonėms. Ta proga norisi mintimis pasidalinti prisiminimais, nes patys gražiausi mano jaunystės metai susiję būtent su šiuo gamtos kampeliu.

Į parko teritoriją pirmąkart patekau dar gerokai ankščiau, nei jis buvo įsteigtas. Vilniaus universitete pasirinkęs biologijos specialybę, jau pirmais studijų metais, 1967 m. su universiteto žygeiviais slidėmis keliavau po Ginučių–Tauragnų apylinkes. Po pirmojo kurso botanikos praktiką atlikau Kaltanėnuose, o 1969–1970 m. zoologijos praktiką – Šuminų kaime ir Labanoro girioje prie Rašių ežero.

Turbūt ne visi žino, kad jau iki 1970 m. buvo paruošti būsimo nacionalinio parko nuostatai ir kiti dokumentai dėl jo įsteigimo, bet tuomet sovietinei valdžiai baimę kėlė žodis „nacionalinis“. Rastas kompromisas – pavadino LTSR Nacionaliniu parku. Vienu svarbiausiu jo įkūrimo iniciatorių buvo prof. Česlovas Kudaba, beje, įstojus į universitetą – mano pirmasis dekanas. Įsisteigus parkui, labai norėjau jame įsidarbinti biologu, bet jau ta vieta buvo užimta mano kursioko A. Lubio. Tada gavau paskyrimą į Ignalinos rajoną, Mielagėnų vidurinę mokyklą, tad visas vasaros atostogas praleisdavau Palūšėje, kur įsidarbinau instruktoriumi. Tad parko ežerais valtimis ir baidarėmis nuirkluota ne viena dešimtis tūkstančių kilometrų, o kitais metų laikais – ne vienas šimtas nueitas pėsčiomis, nušliuožta slidėmis, pačiūžomis, kokia dešimtis ežerų perplaukta be valčių (įsimintiniausias plaukimas – naktį per Baluošą iš Šuminų į Beržaragį). Labai įsiminė vaiduoklių vaidinimai turistų grupėms senuose, dar nerestauruotuose Ginučių, Pakaso, Pakretuonės, Minčios vandens malūnuose, Rasų šventė su E. Šimkūnaite ant Ladakalnio (atrodo 1969 m., kai aukštuma dar vadinosi Ledkalniu). Beje, vieną besniegę, kaip šiemet, žiemą teko stebėti, kaip Ladakalnis buvo su iš tolo baltuojančia sniego kepure. Tuomet kalnas priminė tikrą kalno viršūnę. O kur dar Naujųjų metų sutikimai Ginučių ir Minčios senuose malūnuose, Salų, Varniškių, Papliaušės, Vaišnoriškių kaimuose? Beveik viskas čia paminėta dar vyko iki parko įsteigimo. Todėl suprantama, kodėl buvo taip apmaudu, kad negalėjau patekti dirbti į įsteigtą Nacionalinį parką.

Pagaliau, atrodo 1978 m., išėjau iš Ignalinos žuvininkystės ūkio žuvininko pareigų ir tuometis parko direktorius Vincas Šakalys priėmė mane į ichtiologo pareigas parke. Bet greitai paaiškėjo, kad parko etatuose tokios pareigybės nėra. Tada buvau pervestas į Respublikinę gamtos tyrimo stotį vyr. ichtiologu, kur tyriau žuvų augimo tempus atskiruose ežeruose, daugiau tyrinėjau seliavos biologiją, o surinkus medžiagą apie Asėko ežerą, jis tapo ichtiologiniu draustiniu. Dėl to užsitraukiau nemalonę tiek iš pramoninių žvejų, tiek iš mėgėjų. Pats nemaloniausias darbas buvo gaudyti brakonierius, ką ypač vertė daryti buvęs rajono aplinkos apsaugos vyr. inspektorius V. Mockus. O maloniausias darbas buvo aprašyti smulkių ežerėlių batimetrinius (dugno) žemėlapius. Tam į pagalbą buvau gavęs du studentus iš universiteto – geografus Ričardą Baubiną ir Eugenijų Gentvilą. Jie vėliau tapo įžymiomis asmenybėmis. Man sunku patikėti, kad Ričardo, tapusio garsiu mokslininku, profesoriumi, geografijos instituto direktoriumi, jau nėra gyvo.  

Labiausiai norėjau dirbti ornitologu, veisti retuosius paukščius ir grąžinti juos į natūralią aplinką. Mane labai domino didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje, nes, būdamas pirmame kurse, radau straipsnį, kad didieji apuokai Švedijoje puikiausiai veisiami nelaisvėje. Buvau nuvažiavęs net į tuometinį Leningrado zoologijos sodą sužinoti, kaip veisti didžiuosius apuokus, ar įmanoma jų įsigyti privačiam asmeniui. Sodo vyr. ornitologas patikino, kad tai įmanoma, kas mane labai ir nudžiugino. Ilgai derinausi prieiti prie tuomečio Gamtos apsaugos komiteto pirmininko K. Giniūno ir pasiūlyti Lietuvoje nelaisvėje veisti ir paleisti į mūsų girias didžiuosius apuokus. Susitikus su juo buvo tik pasišaipyta. Paradoksalu, kad po daugelio metų tas pats K. Giniūnas, pabuvojęs Švedijoje, davė nurodymą auginti apuokus mūsų nacionaliniame parke. Atvežti jie iš kelių Sovietų sąjungos regionų, buvo apgyvendinti netinkamomis sąlygomis ir per keletą metų krito. O tai – nereiklus, ištvermingas plėšrūnas. Prisimenu, kaip mano kursiokas A. Jovaiša iš Turkmėnijos atsivežė didįjį apuoką (ten vadinamą šaitanu) su sulaužytu sparnu. Pas šeimininkus nuomojamo buto rūsyje su gangrenuojančiu sparnu paukštį išlaikėme daugiau nei pusmetį.

1970 m. per zoologinę praktiką Labanoro girioje kartu su A. Lubiu radome mažojo erelio lizdą (net prof. Tado Ivanausko laikmečiu oficialių šio paukščio perimviečių nerasta). Dabar net sunku patikėti, kad mūsų šalyje pati gausiausia erelių rūšis kasmet peri, jų yra jau daugiau nei 2000 porų, arba net 10 proc. visos Europos populiacijos. Matuojant erelio biometrinius duomenis jis taip priprato prie mūsų, kad pabaigoje bandė sekti mus iš paskos, kaip koks šuniukas. Sprukome nuo jo kuo greičiau, nes praktikos laikas artėjo prie pabaigos, o vežtis jį į miestą – beprasmis reikalas. Nenorėjom pražudyti. Beje, šis erelis, kaip dauguma jų, padeda du kiaušinius, o išaugina tik vieną jauniklį. Antrasis mirtingasis galėtų būti fantastiška sodybų puošmena, primenanti mūsų kilnųjį erelį berkutą (nuo jo kilęs ir Ukrainos milicijos spec. būrio pavadinimas).

Parke dirbdamas su kolegomis, svarstydavome, koks turi būti parkas, kokia jo vizija. Man labiausiai imponavo toks modelis, kai visa parko struktūra ir veikla pavaldi vienam šeimininkui. Kad visi parko subjektai, gyventojai tarnautų parko gerovei. Turint tokią nuostabią gamtą, vystant įvairius verslus: pažintinį turizmą, tvarią žemdirbystę ir žuvininkystę, medžioklę (safarį), miškininkystę su uogavimu ir grybavimu, bitininkystę su muziejumi, veisiant retuosius paukščius ir žvėris, turint savo mokslinius darbuotojus (ne tik vieną Bronių Šablevičių ir dar vieną kitą). Tuomet parkas tikrai klestėtų. Dabar truputį saugoma, truputį tiriama, simboliškai vystoma ūkinė veikla. Visko po truputį, bet nieko iš esmės, kaip toje patarlėje – devyni amatai, dešimtas badas. Tokios situacijos priežastys ne vietinės, dabar reikia kasmet iš valstybės biudžeto kaulyti lėšų pragyvenimui, kai jų galima pačiam parkui užsidirbti.

Šiandien, braidant po atminties dirvonus, man labiausiai gaila ne tik beišnykstančios vienos ar kitos paukščio rūšies (pvz., žalvarnės), o kad nebeliko gerųjų jaunystės bičiulių – ,,žvėrių karaliaus“ J. Šinkūno iš Želmeniškių (Prūsijos), kuris tikriausiai paskutinis Ažvinčių girioje buvo susidūręs su didžiaisiais apuokais, pasakoriaus Milašiaus iš Vaišniūnų, garsaus eigulio važnyčiotojo V. Kriugiškio iš Varniškių, legendų žinovo K. Šerėno iš Stripeikių, A. Kudabos, J. Kudabos ir V. Kudabos iš antrųjų Salų, ir daugelio kitų man brangių žmonių. Kartais pagalvoju, kaip gera jauniems parko darbuotojams, kurie nežino, kaip parkas atrodė prieš 40–50 metų, kokie įdomūs buvo senieji kaimų išminčiai, kaip atrodė nepaliesti civilizacijos kaimai, žmonių senoji gyvensena. O gera todėl, kad negali palyginti tos epochos su šiandiena. Dabar, keliaujant po parką, ypač ežerų, upių pakrantėmis, matai nelabai skoningus statinius, kurių savininkai čia niekuomet negyveno, gal net nėra buvę tose vietovėse, bet turėję ir, tikriausiai, tebeturintys daug šlamančių. Plaukiant vandens trasomis, kartais baugu išlipti į krantą. Gerai, jei šunimis tave užpjudys, o ne iš berdankės druska užpakalį pasūdys. Privati nuosavybė – šventas reikalas. Tikriausiai skaitytojas pagalvos, kad viskas parke yra tik blogai. Ne, įkopęs į penktą dešimtį, būdamas brandaus amžiaus, parkas sėkmingai spręs tas užduotis, kurias diktuos reiklus laikas, o buvusiems parko kolegoms linkiu sveikatos ir tikėjimo, kad pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas bus pats gražiausias, labiausiai lankomas mūsų svečių.