Dažniausiai žurnalistas rašo apie visuomenines problemas, save palikdamas objektyviu stebėtoju. Nors, kad visai nenudvasintume savo straipsnių, įdedame dalelę minčių, jausmo, patirties. Deja… Kartais gyvenimas įmeta į veiksmo sūkurį ir jau tenka kalbėti už tuos, kurie buvo šalia, bet nedrįs prabilti ar tiesiog susitaikys su primestomis aplinkybėmis.

Tradiciškai autobusai į keleivių laipinimo aikšteles atvyksta likus 10 minučių iki išvykimo. Penktadienį, kovo 21 d., Ignalina–Guntauninkai maršrutu 15 val. išvykstantis UAB „Ignalinos autobusų parkas“ autobusas ir praėjus dešimčiai minučių nuo privalomo išvykimo laiko niekur nevažiavo, nes jo tiesiog nebuvo.

Pulkelis moksleivių ir suaugusiųjų dairėsi vienas į kitą, nesuprasdami, kodėl nėra transporto, juokavo, kad skirstomės. Niekas niekur nevažiuos.

Gal dėl neveikiančių garsiakalbių dispečerė neturėjo galimybės paskelbti apie autobuso vėlavimą, bet iškelti koją iš kabineto ir, priėjus aikštelėje prie keleivių, paaiškinti apie iškilusius nesklandumus privalėjo. Visgi, viena moteriškė, neapsikentusi nežinios, mobiliuoju surinko autobusų stoties numerį ir išsiaiškino, kad autobusas vėluos. Kiek vėluos? Kodėl? Keleiviai iš pavėžėjimo paslaugas teikiančios įmonės darbuotojų tokios informacijos neišgirdo. Minėtu maršrutu autobusas tikrai išvyko, beveik pusvalandžiu vėliau ir didesniu greičiu, be administracijos atsiprašymų keleiviams ar vairuotojo skėsčiojimų rankomis. O kam kalbėtis su žmonėmis?

Daugelis pasakys, kad viešuoju transportu dabar važinėja tik pensininkai, moksleiviai ir socialinės atmatos. Pagaliau rajono autobusų maršrutai veda per mažas gyvenvietes, baigiančius išmirti kaimus. Kam važiuojančiam kaimiečiui kultūringas vairuotojo aptarnavimas ar graži bendrinė lietuvių kalba? Kaip yra, taip gerai: ,,Ei, tu, paim gražų…“ Tegul džiaugiasi žmogelis, kad dar veža…

Gal tokios pačios nuomonės laikosi ir UAB „Ignalinos autobusų parkas“ administracija? Jei vežami keleiviai gyvena provincijoje, tai ir verti žemiausio aptarnavimo lygio. Matyt, pasiūlius pasirūpinti autobuso vairuotojo įvaizdžiu, įmonėje daugelis nuleiptų iš juoko. O gal tikrai atėjo laikas nusiplauti tepaluotas rankas, užsidėti kaklaraiščius ir kultūringai aptarnauti klientus? Europos valstybėje gyvename.  Nesvarbu, ar Londone, ar Vilniuje, ar Ignalinoje.

Vadovo komentaras

UAB „Ignalinos autobusų parkas“ direktorius Valentas MEŠKĖNAS pripažino, kad nėra gražu ir gerai, kalbant apie tai, kas įvyko praėjusį penktadienį. „Neneigiu to, kas buvo, nes tai tiesa. Autobusas tikrai vėlavo, nes buvo nedidelis gedimas. Vairuotojas pats dirbtuvėse pakeitė kuro padavimo sistemoje trūkusį vamzdelį ir netrukus tęsė darbą. Žinoma, labai neapdairiai ir tikrai neprofesionaliai pasielgė ir dispečerė, neįspėjusi keleivių, neatsiprašiusi jų, juolab kad garsiakalbis veikė ir veikia. Tikiuosi, ateityje tokių nesklandumų bus išvengta“, – teigė direktorius.

Šįkart kalbėjome apie elementariausią aptarnavimo kultūrą, kuri nepriklauso nuo turimo pinigų kiekio, o parodo konkrečių paslaugų teikėjo požiūrį į tvarką ir paprastą Lietuvos valstybės pilietį. Pirmadienio rytą, po viešnagės UAB „Ignalinos autobusų parke“ ir pokalbio su direktoriumi, vėliau paskambinus telefonu atsiliepė, primygtinai pareikalavus, apskaitininke prisistačiusi moteris. Pokalbis taip pat lengvai išmušė iš vėžių – vietoj: „Laba diena, Ignalinos autobusų parkas, apskaitininkė X klauso“ išgirdome: „Alio. Labas. Direktoriaus neturiu. Paskambink po 10 min.“

Pirmoji pamokėlė Autobusų parko darbuotojams

Nuomonė apie įstaigą dažnai susidaroma būtent iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu. Sekretorė turi kalbėti telefonu mandagiai ir kompetentingai. Įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojams atsiliepti į skambučius. Nuo atsiliepiančiojo prasideda pirmoji pažintis su įstaiga, todėl darbuotojui nevalia atsiliepti paprastu „alio“. Keliantis ragelį prisistato pirmas ir pasako tokią tipinę trijų dalių informaciją: pasisveikinimas, savo institucijos pristatymas, savęs pristatymas, pasakant vardą, pavardę, pareigas. Juk, jei skambinama į įmonę, mažiausia tikimasi aiškaus, profesionalaus pokalbio. Savo pašnekovo skambinantysis juk nemato, vadinasi, įspūdį susidaro iš kalbėjimo manieros ir to, kas sakoma. Beje, įspūdis susidaro ne tik apie atsiliepusį darbuotoją, bet ir apie visą įmonę (nors gal tai nevisiškai teisinga). Tobulą bendravimą visi dažniausiai priima kaip savaime suprantamą dalyką, bet, jei pajuntamas nemandagumas, abejingumas jo atžvilgiu, sureaguojama taip, kad antrąsyk retai kada kreipiamasi į tą pačią įmonę.

Taigi, vienas nemandagus darbuotojas pakenkia visai įmonei.