Po ilgesnės pertraukos atnaujiname dar prieš ketverius metus leistą priedą „Girios aidas“, kuris bus rengiamas talkinant Ignalinos miškų urėdijai. Jame rašysime apie miškus ir miškininkus, medžioklę ir medžiotojus, papasakosime apie miško žvėris ir augalus, Ignalinos miškų urėdijos veiklą, apie viską, kas vienaip ar kitaip siejama su miškais. Ta proga šiandien kalbiname Ignalinos miškų urėdą Alfredą AŠKELĖNĄ.

– Kokiomis nuotaikomis dabar gyvena urėdija, kokie darbai atliekami?

– Kaip ir kiekvieną pavasarį, miškininkų pareiga pasirūpinti miško atkūrimu, jo įveisimu. Pirmiausia ten, kur apleistus žemės plotus mums perdavė žemėtvarkos tarnybos. Tie plotai nedideli, bet juos reikia sutvarkyti. Kiek miškų iškertam, bandom tiek jų ir atkurti, netgi šiek tiek daugiau, nei iškertam. Šiemet planuojama atkurti 150 ha, o apleistuose plotuose įveisti 12 ha miško.

– Pavasarį visada vykdavo miškų sodinimo akcijos, įtraukiant į jas ir visuomenę. Ar šiemet jos taip pat vyks?

– Tą tradiciją išlaikom, šiemet taip pat bus vykdomos tiek miško sodinimo, tiek inkulų paukščiams kėlimo akcijos, daugiausia talkinant moksleiviais. Šiemet darbus kiek sutrukdė neseniai iškritęs sniegas. Jis jau nutirpo, orai atšilo, tad greitai prie šių darbų grįšime. Šiais metais viskas anksčiau, nes pavasaris ankstyvas.

– Miškų urėdijai priklausančios valdos turbūt siaurėja, nes plečiasi privačių miškų plotai? Kiek dabar miškų priklauso urėdijai, kiek – privatininkams?

– Valstybinių ir privačių miškų mūsų urėdijoje buvo maždaug po lygiai, o pastaruoju metu valstybinių miškų plotai nežymiai didėja. Mat nedidelius apleistos žemės plotelius mums parduoda žemėtvarkos tarnybos. Mes juos apželdom. Valstybinių miškų dalis didėja dar ir todėl, kad saugotinos teritorijos (parkai) mums parduoda miškus, kurie buvo palikti rezerve. Dėl šios priežasties mūsų teritorija didėja po truputį, bet ateityje visi rezervuoti miškai sugrįš į valstybinį miškų fondą.

– Kaip, Jūsų akimis, tvarkomi privatūs miškai? Štai ir redakcija dėl jų neretai sulaukia skundų, paskutinis skambutis buvo iš Kazitiškio seniūnijos, Žeimių…

– Privatininkams yra sunkiau, nes jie dažnai savo mišką parduoda. Atsiranda kitas šeimininkas, kuriam rūpi kuo greičiau tą mišką parduoti, iškirsti ir išsivežti. O miško atkūrimas jam jau antraeilis dalykas. Iškirstas miškas kai kada atkuriamas, o neretai ir ne. O jei ir atkuriamas, tai neprižiūrimas ir žūsta ar pakeičiama rūšinė struktūra – miško sodinukus nustelbia lapuočiai, menkesnės rūšies medžiai. O valstybiniuose miškuose atkūrimo ir priežiūros darbai vykdomi pagal griežtus reikalavimus, keliamas miškų produktyvumas, sodinamos geresnės medžių veislės. Pasodintą mišką mes prižiūrime, auklėjame, retiname, ugdome – taip auga normalūs medynai.

– Daugiausiai dėl privatininkų kaltės labai gadinami miškų keliai, kurie, sunkiasvoriu transportu išvežant medieną, sugadinami iki neišvažiuojamų. Tai aktualu ir mūsų rajone?

– Kaip visur, taip ir pas mus. Kelių problema šią žiemą ypač aštri, nes beveik visą žiemą žemė buvo neįšalusi. O privatininkai dažnai į tai nekreipia dėmesio. Kartais lyg tyčia – kai žemė sušąla, miško neveža, o dirba, kai gruntas minkštas. Urėdijos transportas kartais taip pat kelius „išmala“, bet mes visuomet po to juos ir sutvarkome: pažvyruojame, išlyginame. Šiais metais Generalinės miškų urėdijos nurodymu nuo kiekvieno iškirsto miško hektaro turime skirti po 3000 Lt kelių sutvarkymui. Šiemet urėdija tam privalės išleisti mažiausiai 720 tūkst. Lt. Todėl ateityje planuojame įsigyti greiderių ir kitos kelių tvarkymo technikos, nes į miškus atėjo galingesnė miško išvežimo technika, tad labiau kenčia keliai, kuriuos po to reikia atstatyti.

– Kai 2010 m. atėjote vadovauti urėdijai, ją priėmėte su skola. Kaip dabar urėdija laikosi finansine prasme?

– Tuomet, pradėjus dirbti, auditas už 2009 m. rado 1 mln. 43 tūkst. Lt skolą. Nuo 2010 m. urėdija kasmet dirba pelningai. Tais metais dar reikėjo dengti minėtą skolą, tad pelnas 2010 m. siekė tik apie 200 tūkst. Lt, vėliau kasmet jis didėjo ir pernai grynojo pelno turėjom jau 600 tūkst. Lt, iš kurių pusę privalėjom pervesti į valstybės biudžetą. Šiemet, manau, pelno gausime ne mažiau.

– Dėkoju už pokalbį!