Retai taip būna, bet JAV viceprezidento J. Bideno vizitas buvo tikrai svarbus. Jo žinia: JAV mūsų nepaliks, net jei NATO trypčios, duos naikintuvų, gal ir kareivių. Bet ginti savo šalį privalome pirmiausia patys. Bent kelias dienas po agresijos. JAV armija toli, o V. Putino esesininkų divizijos čia pat – Eitkūnuose ir Tilžėje stovi. Ar įmanoma tai padaryti su 0,8 proc. BVP ir tik 6 500 karių? Su tokiais pinigėliais dar niekas tėvynės neapgynė. Nereikia būti generolu, kad suprastum: atlaikyti vienu metu du priešo smūgius iš Baltarusijos ir Karaliaučiaus pietuose uždarant sausumos Lietuvos sieną su Lenkija, viena brigada nepajėgs.

Tai viena. Antra, kodėl amerikiečiai turėtų guldyti galvas už Lietuvą, kuri pati krašto gynybai gaili pinigų? Kodėl jauni amerikiečiai ir lenkai turėtų guldyti galvą už V. Kaikario teisę tyčiotis iš Lietuvos kariuomenės? „Amerikiečiai nesupranta tokio mažo mūsų gynybos biudžeto dydžio, jie sako, kad „mes dėl jūsų padarysime viską, o jūs patys?”, – taip mūsų padėtį piešia ambasadorius JAV Ž. Pavilionis.

Nėra kito būdo apginti nepriklausomybę ir valstybės teritorinį vientisumą, kaip tik priešintis agresoriui. Nesugebėjus atremti pirmo smūgio, gali nepadėti nei NATO 5 str., nei JAV garantijos. Kaip nepadėjo nesipriešinančiai Ukrainai britų ir JAV garantijos, duotos 1994 metais, kai Ukraina, mainais į teritorinį vientisumą, atsisakė atominio ginklo. Vašingtono ir Londono parašai po okupacijos fakto pasirodė tokie pat beverčiai kaip ir Rusijos. Ar žinote šalį, kuri pati nesipriešino, o ją būtų gynusios kitos valstybės? Ką galime priešpastatyti fašistuojančiai Rusijai?

Laisvų žmonių valią. Tokią kaip 1988–1991 metais. Kai darėme net tai, kas atrodė techniškai neįmanoma. Prezidentės, premjero ir Seimo valią. Suvokimą, kad žiogo gyvenimo vasaros etapas baigėsi. Po europinės šilumos stojo šalta rusiška žiema. Rusija žengė į karo kelią ir iš jo nesitrauks. Jei tik ir toliau matys mūsų minkštakūniškumą. Vaikišką verslininkų brukamą vaizdinį, kad užteks Rusijos neerzinti, ir ji mūsų nelies. Gaila, kad mūsų verslininkų niekas nemokė istorijos.

Bet nejau mes, lietuviai, norime karo? Juk karas su Rusija Lietuvai reikštų sunaikinimą? Logiškas klausimas. Ir atsakymas toks pat – taip, tai reikštų Lietuvos sunaikinimą. Tačiau tai neišsamus atsakymas. Visas atsakymas – trečią kartą per šimtą metų Lietuvos iš Rusijos okupacijos griuvėsių jau nepakelsim. Todėl ir dar vienos Rusijos okupacijos negalime sau leisti. Jei lietuviai nenori karo, o karo nenori kiekvienas sveiko proto nepraradęs žmogus, reikia padaryti viską, kad net toks agresorius kaip V.Putinas, suprastų, jog kišti nosį į Lietuvą per brangiai kainuos.

To pasiekti galėsime tik atsisakydami dalies asmeninio komforto, geresnio gyvenimo. Be kita ko, ir verslo plėtros į Rusiją. Tam, kad netaptume lengvu grobiu ir neprarastume to, ką jau turime. Kokia yra ne tik Vakarų, bet jau ir mūsų visuomenės problema?

Tai, kad visi galvojame tik apie save: o mano alga, mano pensija, mano sūriai ir mano sviestas. Prancūzai dar gali taip galvoti, kad gal nieko tokio, jei jie rusus apginkluos „Mistral“ laivu. Mes negalime. Esame pirmoje fronto linijoje su Kremliaus mišugenu, ir niekas mūsų toliau į užnugarį neperkels. Kito kelio, kaip tik aukoti dalį savo gerovės krašto gynybai, nėra. Tam, kad per trumpiausią laiką būtų sukurta dvigubai didesnė, labai mobili ir gerai ginkluota kariuomenė.

Juokai baigėsi. Ant svarstyklių pastatyta ir mūsų istorija, ir ateitis. Trečio karto nebus. Todėl pasirinkimas yra tik toks: arba toliau tęsiame parapines tarpusavio kovos, matome tik detales, arba kimbame į esmę ir bandome per metus kitus padaryti tai, ką turėjome padaryti per dešimtmetį po įstojimo į NATO, bet piktybiškai nedarėme. Laikrodis tiksi kaip Kremliaus teroristo padėta bomba.