Skip to content

Davė Dievas kryžių, davė ir jėgų jam nešti

Jonas BALTAKIS

Kaniūkuose gyvenančiai Onai Laurinėnienei-Butrimaitei suėjo 85-eri. Kilusi iš Švedriškės apylinkių, Jakėnų k., todėl pasveikinti su garbia sukaktimi atvyko Švedriškės kaimo bendruomenės nariai, parapijos klebonas Egidijus Vijeikis, draugai, pažįstami. Jubiliatei užrišta juosta, linkėta stiprybės, sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų.

O. Laurinėnienė tiesiogiai susijusi su pokario laisvės kovomis. Partizanų gretose žuvo trys jos broliai, ji kankinta kalėjimuose, tremta į Sibirą. Vardan Lietuvos laisvės daug kentėjusi, praradusi artimuosius, tačiau laisvės idealų neišsižadėjusi ir dabar šventai tikinti Lietuva ir jos ateitimi. Kaniūkuose trispalvė ant jos namo plaikstosi visą laiką, o ne tik per šventes. Jos šurmulyje jubiliatę trumpai pakalbinome.

– Nugyvenot labai sudėtingą gyvenimą, ypač sunkūs, tragiški buvo pokario metai, daug kentėjote kalėjimuose, tremtyje. Nieko nesigailit?

– Ne, nė kruopelės nieko nesigailiu. Viską pakartočiau iš naujo. Gal, kad jauni buvom, todėl nebuvo baisios nei kančios, nei mirtis. Tada visi kentėjom. Dabar Dievui dėkoju už savo amžių, už tai, kad tuomet davė kryžių, bet davė ir stiprybės jam nešti.

– Kas labiausiai įstrigo atmintin iš tų tragiškų laikų?

– Viską, kiekvieną dieną menu. Gal baisiausia, kai tris mėnesius iškankintai kalėjime, nebeturinčiai jėgų, parodė nušautą mano šešiolikmetį broliuką. Tuomet buvo mano didžiausia krizė. Tuomet nežmoniškai norėjau numirti. O šiaip kiekviena diena baisi buvo. Kasdien važinėjo stribai, terorizavo, viską iš namų išnešė, išvogė. Kai vėl pradėjo kalbėti apie naują vežimą į Sibirą, mama sakė – važiuosim, nes blogiau, kaip yra – nebus. Gal ir pragare neblogiau, nei taip gyventi.

– Dabar ramiai, taikiai gyvename, jokių persekiojimų, jokių baimių. Bet pastaruoju metu dėl Ukrainos įvykių vėl kyla visokių minčių, abejonių. Ką Jūs, tiek iškentėjusi ir daug ką paaukojusi, galvojat apie tai, ką jaunimui sakot?

– Džiaugiuosi, kad jaunimas ir net po karo gimusi karta jau pradeda suprasti, kas yra kas. Visą laiką partizanai buvo vadinami banditais, dabar matome, kad Rusija visais laikais banditais vadina visus, kas priešinosi jų melui ir agresijai. Tikiu, kad ir dabar Rusijos agresijos akivaizdoje susivienys visi ir apsigins. Gerai, kad esame NATO nariai, tai stiprus užnugaris, o partizanai kadaise buvo palikti vienui vieni. Manau, kad viskas bus gerai. Tikiu Lietuva ir jos žmonėmis.

– Ačiū, kad dar esate, sveikatos Jums ir dar ilgo, ilgo buvimo šioje žemėje.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *