Rajono savivaldybės meras Bronis Ropė, kaip ir kasmet, susitinka su rajono gyventojais, kad apibendrintų nuveiktus darbus, išklausytų gyventojų pasiūlymus, problemas, rūpesčius ir pageidavimus. Kovo 28 d. pirmieji susitikimai įvyko Ceikiniuose ir Linkmenyse. Šią savaitę meras susitiko su Mielagėnų, Kazitiškio, N. Daugėliškio seniūnijų gyventojais. Šįkart sutikome Daugėliškio miestelyje.

Pirmas įspūdis po susitikimo – kažkas pasikeitė! Kas? Konkrečiai įvardinti turbūt net neįmanoma, nes tai, matyt, lėmė keletas veiksnių, bet rezultatas džiugus – solidžiai ūgtelėjęs. Svarbiausia – gerokai pasikeitusi auditorija, o kartu su ja ir požiūris. Kaip niekada daug salėje buvo patriotiškai nusiteikusio pozityvaus jaunimo, kuris drąsiai diskutavo su meru, domėjosi jiems aktualiomis temomis. Viskas juk visada priklauso nuo mūsų pačių požiūrio: žiūrėdamas į gulinčią šalia numestą šiukšlę gatvėje gali ją paimti, išmesti ir eidamas pasidžiaugti, kad padarei gerą darbą, kad dabar tapo kur kas švariau ir pajusti pakylėjimą. Bet gali pradėti pykti, burbėti, keiksnoti žmones, kurie šiukšlina, paskui seniūną, kuris nežiūri tvarkos, taip nejučiomis visas paskęsi pyktyje, degsi neapykanta, pagieža, bet vienintelis, kas dėl to nukentės – tu pats ir tavo sveikta. Tad ar verta jaudintis ir aukoti savo sveikatą dėl kvailio (protingas žmogus niekada nešiukšlins), kuris numetė tą šiukšlę. Pažvelkime į mus supančią aplinką ir problemas kaip į tą ant kelio gulinčią šiukšlę, pabūkime kvailesniais stebėtojais ir pergalė bus mūsų rankose, nes mes gyvensime ramiai.

Daugėliškėnams dabar aktualiausia problema – mokyklos ateitis. Nuo ateinančių metų šalyje nebelieka vidurinių mokyklų, tad Damoklo kardas pakibęs ir virš Daugėliškio vidurinės mokyklos. Strategiškai patogioje vietoje įsikūręs Daugėliškis, kuriame visada yra ir jaunimo į valias turėsiantys renovuojami Daugėliškio vaikų globos namai, tikrai galėtų „stryktelti“ aukštyn ir dar turėti gimnaziją, puikiai įrengtą daugiafunkcinį centrą, gražius kultūros namus, gražias ir jaukias poilsio zonas, sutvarkytą aplinką ir gal kokią vieną kitą įmonėlę. Na, kad ir pradėtume nuo nedidelės parduotuvės, prekiaujančios pačių daugėliškėnų gaminamais sūriais, varške ir kitais pieno produktais, čia pat pačių kepama duonele, bandelėmis, o vėliau gal net daržovėmis, uogienėmis ir kitokiais produktais. Kad natūralūs maisto produktai reikalingi ir tokios parduotuvėlės pasiteisina – akivaizdu. Pažiūrėkite į K. Žemaičio „Mūsų krautuvėlę“. O kodėl gi Daugėliškis negalėtų būti antrieji Naisiai?

Regis, ne tokios neįkandamos daugėliškėnų svajonės, bet deja, deja. Pokyčių laukiama ne vienerius metus, bet prašviesėjimo dar nematyti. Metų metus laukia gyventojai, kada gi jiems ką nors apie Daugėliškio planus ar vizijas pasakys pats seniūnas (kad kas su jais tarsis – mažai tikėtina), bet ir to nesulaukia, nes atvykus į susitikimą tepasakoma: „Šiandien aš apie tai nekalbėsiu“. O kada bus tas kitas kartas – taip ir neaišku. Nebemato daugėliškėnai ir seniūnaičio: nei darbus organizuojančio, nei šventėse, nei susirinkimuose dalyvaujančio. Tad belieka pasikliauti tik patiems savim. Patriotiškai nusiteikęs jaunimas nenori pasiduoti ir tapti įkaitais – Vidiškių gimnazijos filialu, nes jiems net pavadinimas Vidiškės, o ne Daugėliškis – kelia liūdesį ir nuoskaudą, tad kol kas visos ir visų pajėgos bus metamos dėl mokyklos. Jų visas idėjas, pasiūlymus pažadėjo išklausyti meras B. Ropė ir padėti rasti geriausią sprendimą, net jeigu finansiškai tai kainuotų daugiau nei planuojama.

Regis, turime ir dar vieną džiugią žinią. Pasak mero, kun. Marijonas Savickas prasitarė, jog vyskupijoje svarstoma galimybė dabartiniuose Vaikų globos namuose, kurie dar šiais metais persikels į naujus „namus“, įsteigti kunigų namus. Taigi, Daugėliškiui uždegta geltona šviesa, o ar bus perjungta žalia – priklauso tik nuo jų pačių.

Aptarus aktualesnes temas, kalbant apie jaunų žmonių pasirinkimą ir ateitį, pokalbis nuo dalykiško pakrypo link kasdieniško, gyvenimiško. Ne sykį kalbėdamas apie švietimo sistemos netobulumą, meras pateikė Skandinavijos šalių pavyzdžių bei visai kitokį švietimo sistemos modelį. Mūsų šalyje į aukštąsias jėga „brukasi“ 70 proc. abiturientų, o Skandinavijos šalyse vos 33 proc. Juk ne kiekvienam žmogui „duota“ ir reikia būti mokslininku. „Išsimokslinimas yra būtinas, bet mokslas nelygu mokslui. Aš manau, kad įgyti žinių, susiformuoti požiūrį, galiausiai patį save kaip asmenybę, yra tiesiog privalu, o paskui jau galima žiūrėti, kur labiau linksta širdis: vieni gal norės likti didmiestyje, kiti išskubės į kokią nors kitą šalį, ieškodami savo kelio, bet jūs visi visada turėsite galimybę sugrįžti čia, sugrįžti namo. O tada jau čia viską matysite kitomis akimis, net ir galimybių atrasite kur kas daugiau, nes jau gebėsite jas pamatyti be išankstinės neigiamos nuostatos. Paradoksalu, tačiau pas mus rajone dabar labai reikia profesionalių statybininkų, jų mūsų įmonės priimtų apie 120, tačiau tokių žmonių nėra. Nėra iš kur gauti darbuotojų (bedarbių – kiekviename kaime į valias, o darbuotojų nėra, nes mes esam tapę pašalpų ir vynelio aukomis – autor. past.). Beje, labai svarbu, kad žmogus galėtų daryti tai, kas jam patinka, tada ir sėkmė bus šalia ir laimė. Laimė – tai protingų ir dorovingų poreikių tenkinimas. O šalia sėkmės ir laimės visada yra meilė. Meilė – tai jausmas kitam daryti gera. Niekada nepamirškite to. Ir nesvarbu, ar jūs būsite valytojai, ar prezidentai “, – sakė gyvenimiškus patarimus žerdamas meras B. Ropė.

Autorės nuotr.